Sparčiai artėjant karštajam metų sezonui, kuris daugeliui asocijuojasi su laisvalaikiu gamtoje ir patrakėliškomis maudynėmis vandens telkiniuose, neišvengiamai prisimenami ugniagesių gelbėtojų narai. Jų pagalbos vandenvietėse prireikia dažniausiai, mat skęstančiųjų gelbėjimas ar skenduolių paieška yra priskiriama būtent narų tarnybai, kuri, viena pirmųjų Lietuvoje lygiai prieš dešimtmetį buvo įkurta Kaune.
Drąsūs narai nepasensta
Vidaus tarnybos puskarininkis ugniagesys gelbėtojas Tomas Vyšniauskas ir vyresnysis puskarininkis skyrininkas Gintaras Gedminas, narų tarnyboje dirbantys nuo pat jos įkūrimo 1996-aisiais, Šv. Florijono – ugniagesių globėjo dieną sutiko papasakoti „Kauno dienai” apie narų darbo ypatumus bei subtilybes. Paprašyti keliais žodžiais apibūdinti savo atliekamą darbą, vyriškiai neslėpė, kad jų tarnyba yra sunki ir pavojinga.
„Romantiška, – juokdamasis pridūrė G.Gedminas. – Tačiau jei rimtai, tai galima pasakyti, kad beveik nuolat tenka susidurti su šalčiu ir tamsa, todėl tikėtis malonaus paplaukiojimo mūsų darbe tikrai neverta”.
Egzotiškasis pramoginis nardymas visiškai neprilygsta darbui po vandeniu ką nors gelbstint ar ieškant. Čia reikalingas kone juvelyrinis tikslumas. Antraip pats gelbėtojas gali atsidurti nepavydėtinoje ar net mirtinoje situacijoje. Dešimtmetę patirtį turintys narai sako: „Galima išskirti dvi grupes: drąsūs ir seni narai. Taigi drąsūs narai niekada nepasensta”.
Pirmuosius didelių pastangų pareikalavusius darbus pareigūnai prisimena kone su pasibaisėjimu. Pirmu rimtu išbandymu jiems tapo penkis Kauno Jėzuitų gimnazijos auklėtinius ištikusi tragedija Kauno mariose. Anot jų, tąkart dar nebuvo reikiamos įrangos: nardymo kostiumų, gylio matuoklių. Prie nugrimzdusio apvirtusio katerio su aukų kūnais į maždaug dvidešimties metrų gylį leidęsi narai tuomet daugiausiai turėjo pasikliauti savo nuojauta, o dirbo su turėtomis kukliomis priemonėmis: „Nėrėme po vandeniu vilkėdami paprastus treningus ir mūvėdami maudymosi trumpikėmis ar tiesiog šortais. Kai kurias būtiniausias nardymo įrangos dalis turėjome patys, o deguonies balionus teko netgi skolintis iš draugų”. Šią nelaimę ugniagesių gelbėtojų narai vadina viena kraupiausių.
Dirba ten, kur kiti žūva
T.Vyšniauskas prisiminė ir kitą, tų pačių metų gruodį vykdytą paieškos operaciją Drąseikių karjere, kur nuskendo įlūžusį poledinės žūklės mėgėją gelbėjęs vyriškis: „Gerai prisimenu, kad buvo naktis, o lauke siautė smarki pūga. Leistis po ledu teko su sena rusiška ekipiruote, kurios pavadinimas, išvertus į lietuvių kalbą, reiškė universalų hidrokostiumą. Jis buvo kiek panašus į kosmonauto skafandrą, nes visiškai dengė netgi visą veidą, o virš stikliuko buvo įtaisytas valytuvas. Aplink save apsirišau daug švino gabalų ir leidausi ieškoti skenduolio. Tokiu atveju suvoki, kad net ir menkiausia klaidelė gali kainuoti gyvybę”. Narai paaiškino, kad dažniausiai skenduolių po ledu reikia ieškoti vandens paviršiuje, prie pat jį dengiančio ledo sluoksnio, nes drabužiuose likęs oras kūną iškelia į paviršių.
G.Gedminas prisiminė dar vieną incidentą Alytaus rajone, kai turėjo nerti gilyn prie neseniai pastatytos užtvankos dugno, kur smarki vandens srovė įsiurbė ten dirbusį narą: „Tąkart naras nusileido patikrinti naujos užtvankos, tačiau apačioje buvusi lenta išlūžo, o netikėtai pliūptelėjusi labai stipri vandens srovė vyriškį tiesiog prilipdė prie sienos. Nesmagus jausmas nerti ten, kur jau žinai, kad vienas žmogus dėl tam tikrų priežasčių yra žuvęs. Pamenu, kad per ilgoką laiką šiaip ne taip pavyko skenduolio kūną apvynioti virve, o atplėšti jį nuo užtvankos teko netgi automobiliu”.
Nardė keliskart per dieną
Paklausti, kaip įgijo žinių apie nardymą, vyriškiai prisipažino jokių specialių apmokymų nelankę. G.Gedminas sakė pirmąkart povandeninį pasaulį išvydęs tarnaudamas armijoje, o T.Vyšniauskas pasakojo vaikystę praleidęs Šančiuose, kur laisvalaikiu mėgdavęs dažnai su akvalangu ir kvėpavimo vamzdeliu pasižvalgyti po Nemuno dugną. Vyriškiai pripažino, kad prie vandens buvo gerai pripratę, todėl, rengiantis darbui narų tarnyboje bei išmėginant savo jėgas pirmuosiuose narų kursuose, vykusiuose Platelių ežere, pernelyg didelio jaudulio nejautė. T.Vyšniauskas prisiminė vaikystėje netgi kelis kartus skendęs, tačiau vanduo jo neišgąsdinęs.
G.Gedminas ir T.Vyšniauskas nesuskaičiavo, kiek kartų vyko į iškvietimus įvairiuose vandens telkiniuose ir nėrė į jų gelmes. Juo labiau jie net nesistengė įvardyti po vandeniu praleisto laiko, sakydami, kad jo buvo tikrai labai daug.
Po vandeniu – žuvys ir bombos
Pasakodami apie narų profesiją, pareigūnai sako, kad daugelyje vietų vandenys paprastai būna užteršti ir labai tamsūs, todėl dažniausiai tenka dirbti apčiuopomis, kadangi matomumas labai blogas. Be to, nuolat kyla pavojus pakliūti į vandenyje paliktus brakonierių tinklus ar, pavyzdžiui, Lapmėdžiuose užkliūti už gausiai užsilikusių įvairių metalinių lynų. Vieninteliai Kauno apylinkėse paieškoms palankesni Drąseikių ir Vaišvydavos karjerai. Kitur, pasak narų, problemų sukelia ne tik tamsa, bet ir sudėtingas bei pavojingas telkinių dugno reljefas.
„Kartą teko ieškoti skenduolio vandens telkinyje, kurio dugne styrojo nupjautas miškas. Akivaizdu, kad tokiu atveju tikėtis kažką pamatyti nėra jokių šansų. Pamažu šukuodamas dugną užčiuopiau kažką minkšto ir iškart pamaniau, kad tai turėtų būti žmogaus kūnas, bet staiga tai, ką laikiau rankoje, sparčiai suspurdėjo ir metėsi į šalį. Suprantama, išsigandau. Paaiškėjo, kad tai buvo bebras”, – prisiminė T.Vyšniauskas.
Pareigūnai sako aplink plaukiojančias ar iš po įvairių augalų
sprunkančias žuvis pastebintys itin dažnai. Netoli Kauno hidroelektrinės iš Kauno marių pusės jiems yra tekę matyti netgi dugne gulinčių didžiulių šamų: „Nusileidi po vandeniu, iš lėto nardai arba vaikštai dugnu ir staiga pastebi, kaip į rastą panašus gyvis žiūri tavo pusėn”. Gelbėtojų narai pastebėjo, kad rimtą pavojų po vandeniu kelia ten aptinkami sprogmenys. Jų pareigūnams yra tekę aptikti netoli senojo Aleksoto tilto.
Baugiausia – akistata su skenduoliu
Dėl sudėtingų darbo sąlygų narai sako jau žinantys savo profesines ligas, susijusias su prostata bei sąnariais. Be to, Kaune vis dar nėra dekompresinės kameros, kurią ketinama įrengti tik ateityje. T.Vyšniauskas prisiminė kartą patyręs dekompresiją: „Šitą sveikatos sutrikimą galima apibūdinti labai paprastai: panėrus į didelį gylį, kraujyje susidaro maži burbuliukai, panašūs į šampano purslus. Kylant į vandens paviršių tai reikia daryti iš lėto, nes antraip tie burbuliukai nespės ištirpti. Kartą teko per staigiai išlipti iš vandens. Jau kitą dieną pastebėjau, kad sunkiai bepaeinu. Tuomet, neturint dekompresinės kameros, teko nedelsiant važiuoti į Kauno marias ir padedant kolegai nerti į dvidešimties metrų gylį, o po to pamažu kilti aukštyn. Atrodo, kad tąsyk pavyko tos bėdos atsikratyti”.
G.Gedmino teigimu, naro darbas daugeliui būtų baisokas vien dėl akistatos su skenduoliu: „Kai ieškai kone apčiuopos būdu ir staiga vos ne kaktomuša po vandeniu susiduri su skenduoliu, patikėkite, net ir daug ko mačiusiems narams jausmas nebūna itin malonus”.
T.Vyšniauskas pasakojo kartą Drąseikių karjere ieškojęs nuskendusio žmogaus. Būrys liudytojų narą tikino, kad viskas įvyko prie pat kranto, tačiau ten nieko aptikti nepavyko. Tuomet pareigūnas sakė pats pamėginęs nurodytoje vietoje laisvai kristi žemyn. Pastaroji taktika pasitvirtino – šlaito forma einančio karjero krantu jis nusmuko beveik iki pat jo vidurio, kur ir aptiko skenduolį.
Laimingų baigčių nedaug
Paprašyti prisiminti laimingai pasibaigusias operacijas, G.Gedminas ir T.Vyšniauskas sako tokius atvejus skaičiuojantys ant rankų pirštų: „Ne paslaptis, kad žmogus gali vos kelias minutes išbūti be oro, todėl labai mažai tikėtina, kad per tiek laiko pavyktų atskubėti į įvykio vietą, surasti skęstantįjį ir jį išgelbėti”. Vis dėlto narai prisiminė ir laimingai pasibaigusių incidentų. Vienas tokių buvo viduržiemį Kauno mariose, gelbstint įlūžusį žveją. Tąkart ugniagesiai gelbėtojai turėjo nubėgti daugiau nei puskilometrį ledu, kartkartėmis vienas ar kitas taip pat įlūždami, tačiau vis tiek suspėjo ir sušalusį nelaimėlį pristatė į krantą greitosios pagalbos medikams.
Pasak pašnekovų, daugelis žmonių, o ypač jaunuolių, nepaiso jokių įspėjimų. Pareigūnai suskaičiavo, kad iš dešimties skęstančiųjų paprastai būna vos viena moteris. Rizikingas amžius prasideda maždaug tuomet, kai pradedama vartoti alkoholinius gėrimus. Pavojingiausias metų laikas – pats vasaros įkarštis.