Politika – kaip vandenynas: po atoslūgio seka potvynis, po potvynio – vėl atoslūgis. Svarbu laiku susiorientuoti, kuris ciklas kurį keičia, nes kitaip gali būti nuplautas ar likti sausumoje įstrigusioje valtyje. Liberaldemokratai, šį kartą, atrodo, labai greitai pajuto, kur link slenka banga Europoje, ir vakar dar kartą priminė visuomenei apie savo egzistavimą.
Birželio viduryje Seimo Liberalų demokratų frakcija pasiūlė surengti Lietuvoje referendumą dėl euro įvedimo. Tačiau tąkart jų iniciatyvai nepritarė ne tik parlamentarai, bet ir didelė dalis visuomenės. Kam nereikalingos išlaidos ir vargas, kai virš Europos tvyro giedras dangus, kai jau pratinamasi viską skaičiuoti eurais ir baigiama susitaikyti su artėjančiomis lito laidotuvėmis.
Tačiau gyvenimas ne taip retai pamėto nelauktų kliuvinių. Pirmieji savo ragus bandomoje suvienyti Europoje, kaip žinoma, parodė prancūzai ir olandai, gana didele balsų persvara atmetę siūlomą Europos Sąjungos Konstituciją. Bet tai dar buvo tik žiedeliai, karčios nesutarimų uogos subrendo Europos Sąjungos viršūnių susitikime, iš kurio prezidentai ir premjerai išsiskirstė nuleidę galvas ir kupini pesimizmo. Juk nepavyko nieko konkretaus susitarti nei dėl ES Konstitucijos, nei dėl bendrijos biudžeto.
Dabar jau net didžiausi vieningos Europos entuziastai nesiryžta prognozuoti, kokia bus ES ateityje – tik ekonominė ar ir politinė sąjunga, kils ar smuks jos ekonomika ir euras. Europos Sąjungos viršūnių susitikime pasėtas nerimas jau pradeda duoti savo vaisius. Ne vienas žinomas Senojo kontinento politikas pardėjo viešai abejoti, ar verta toliau plėsti bendriją, kai nėra aiški jos ateitis, ar reikia skubėti atsisakyti nacionalinės valiutos ir įsijungti į euro zoną. Ne vieną, be visų kitų dalykų, dėl kurių šiandien nesutariama, matyt, dar išgąsdino galimas Turkijos ir kitų valstybių priėmimas į iš esmės krikščioniškąją Europos Sąjungą ir su tuo susijusios problemos.
Yra taip, kaip yra. Europos Sąjunga šiuo metu išgyvena tam tikrą krizę, iš kurios išsikapstyti šiuo metu nerandama kelio, ir nežinia, kada tai baigsis. O politikai tuo naudojasi. Netgi mūsiškiai, lietuviai, iki šiol dažniausiai pernelyg lengvai ir atsainiai žiūrėję į visokias krizes, kilusias šiek tiek toliau nuo Vilniaus.
Vakar tie patys Seimo liberalai demokratai, kurių pasiūlymas surengti referendumą dėl euro įvedimo Lietuvoje vos prieš porą savaičių buvo atmestas, vėl pabandė atgaivinti tą pačią idėją. Frakcijos seniūnas Valentinas Mazuronis pranešė, kad jau surinkti 52, kur kas daugiau negu praėjusį kartą, Seimo narių, remiančių siūlymą surengti referendumą, parašai. Tiesa, siūlymo surengti referendumą kol kas savo parašais neparėmė liberalcentristai, konservatoriai ir socialdemokratai.
Dar šią savaitę patobulintą pagal Teisės departamento pastabas nutarimo projektą šiuo klausimu planuojama įregistruoti Seimo posėdžių sekretoriate. Liberaldemokratai siūlys įtraukti jį į kitą savaitę planuojamos pratęsti sesijos darbotvarkę. Štai taip reikia išnaudoti potvynius ir atoslūgius politikoje. Prieš porą savaičių atsidūrę valtelėje ant smėlio, šį kartą liberalai demokratai gali nuplaukti ir šiek tiek toliau, nes, pasak jų vadovo, visą vasarą visuomenė galėsianti diskutuoti dėl šios iniciatyvos, o rudenį bus galima surengti referendumą.
Politinėms diskusijoms vasara, žinoma, ne pats geriausias laikas, nes daugeliui tuo metu labiau rūpi atostogos. Tačiau net tiems, kas su politika gulasi ir keliasi, šį kartą kalbėti nelabai būtų apie ką, nes nėra jokių ženklų, kad per vasarą Europos Sąjungoje kas nors pasikeistų ar netikėtai išmuštų kokia nors susitaikymo dėl visų mokesčių ir Konstitucijos ratifikavimo valanda. Tad diskusijos būtų gana vienpusiškos, o išvados niūrios. Vargu ar tuo metu būtų klausiama: ko mes norime – prisidėti prie tolesnio Europos Sąjungos griovimo, ar vis dėlto į ją integruotis, tikintis, jog dabartinės krizės simptomai bus įveikti.
Stasys Jokūbaitis