Suvirintojas sudeda du daiktus ir sujungia į vieną, paversdamas juos kažkuo kitu. Juo aukštesnės kvalifikacijos suvirintojas, juo mažiau matoma siūlė.
Mus daugel metų virino ir žiauriai, ir saldžiai, tačiau taip ir nesuvirino į sovietinę liaudį. Nors ir aplydyti, vis dėlto atsilaikėme prieš naikinantį tapatybę raudoną karštį. Išlikome ir atsitiesėme, nes išsaugojome stuburą.
Tas stuburas, padėjęs mums nugalėti prieš šešiolika metų, yra tautos dvasia. Būtent ja žavėjosi demokratinis pasaulis, būtent ji įveikė bedvasę jėgą.
Jei pralaimėtojas nekvailas, jis mokosi iš pralaimėjimo. Taigi mūsų atveju laimėjusiojo pergalės laidas buvo tautos dvasia. Išvada: siekiant revanšo, šį ginklą reikia sugadinti, kad nebepajėgtų apsiginti. Jaunuolis Dovydas nugalėjo milžiną Galiotą savo dvasios stiprybės galia. Svaidyklė tebuvo įrankis. Vergiška ranka būtų sudrebėjusi.
Pasaulio istorijoje galime rasti daugybę pavyzdžių, patvirtinančių, kad valstybės ir tautos dvasios žlugimas vyksta drauge. Patricijų pasinėrimas į nepatirtų pojūčių paieškas, kada tam ne kliūtis nei kraujomaiša, nei Romos padegimas, ir piliečių lūpose netylantis duonos ir žaidimų reikalavimas bylojo, kad romėnų dvasia sunkiai serga. Tada atėję barbarai pribaigė ligonį.
Kodėl gi nesukėlus tokios ligos Lietuvoje? Juolab, kad sovietinis virusas dar ne visai išnaikintas, ir jį galima prikėlus plačiai išsėti.
Suvirintojas sujungia atskiras dalis, o mūsiškio specializacija – viską išdraskyti, išjuokti, paniekinti tai, kuo mes remiamės.
Tačiau įsivaizduokite Viktorą Uspaskichą be jo turtų – net nežiūrėtum į jo pusę. Jis yra tarsi priedas prie savo pinigų. Be jų jis – tuščia vieta. Žmogus iš tarpuvartės. Pašnekėtų taip, kaip šneka dabar toks ratelyje leidžiant per rankas bambalį – gautų į galvą. O dabar loja ant mūsų prezidento, ir visi mandagiai nutyli. Pinigais įgyta neliečiamybė.
Iš kur tie pinigėliai? Pradžia tiesiog juokinga kiekvienam, kuris augo SSRS. Išvažiuoti į užsienį buvo didelė retenybė, o išvyka į kapitalistinį pasaulį prilygo kelionei į Mėnulį. KGB kiekvieną tikrindavo ir pertikrindavo. Itin griežtai atrinkdavo tuos, kurie vykdavo dirbti į Vakarus pagal kokias nors tarpvalstybines sutartis.
Tai, kad nekomjaunuolį V.Uspaskichą pasiuntė virinti į Suomiją, skamba kaip anekdotas. Pagal to meto tvarką, vietoj jo turėjo vykti kad ir prastesnis suvirintojas, bet partinis, patikimas. Nebent tas nekomjaunuolis buvo dar patikimesnis. Kas tų laikų nematė, papasakosiu vieną istoriją.
Sigitas Narbutas, dabar jau iškilus senosios lietuvių literatūros lotynų kalba tyrinėtojas, buvo gabiausias klasikinės filologijos studentas Vilniaus universitete. Garbaus amžiaus dėstytojai jau iš anksto džiaugėsi turintys jų vertą pamainą ir paprašė rektorato palikti jį dirbti klasikinės filologijos katedroje. Po kiek laiko Filologijos fakulteto dekanas J.Balkevičius buvo iškviestas pokalbiui ir jo paklausė: „Narbuto tėvai iš tremtinių. Negi neturite žmogaus su švaresne biografija?” Ir neleido palikti. Tai vyko ne prie J.Stalino, o devintajame XX a. dešimtmetyje, kai nekomjaunuolis V.Uspaskichas buvo komandiruotas į Suomiją.
Kad būtų dar aiškiau tiems, kurie tų laikų nematė, pateiksiu dar vieną pavyzdį apie išvykas į užsienį. Artūras Kalanta iš Kauno buvo tik bendrapavardis su Romu Kalanta, joks ne giminė. Tačiau aštuntojo dešimtmečio pabaigoje jam baigus Klaipėdos jūreivystės mokyklą ir pradėjus dirbti šturmanu, reiso metu užsienio uostuose jo į krantą neišleisdavo. Pavardė netinkama. Štai taip buvo tada su supuvusiais Vakarais.
Kitas etapas V.Uspaskicho biografijoje – fantastiškas praturtėjimas. Tiesiog pažvelkite į aplinkybes, ir jus suims juokas iš baltų siūlių, kuriomis sukurpta ši legenda apie apsukrų verslininką.
„Gazprom” yra vienas didžiausių pasaulyje gamtinių dujų tiekėjų. Kas jiems turėjo sudrumsti protą, kad savo tarpininku Lietuvoje pasirinktų žmogų, kuris apie dujas žinojo tik tiek, jog prieš pradedant virinti reikia atsukti dujų balioną?. Nereikia nei didelio proto, nei didelio vargo pasirašyti dujų pirkimo iš „Gazprom” ir pardavimo Lietuvai dokumentus. Perkama pigiau, parduodama brangiau.
Kremliaus kontroliuojamas „Gazprom” tiesiog farširavo suvirintoją pinigais. Iš didelės meilės jam? Tokias milžiniškas kompanijas valdo tikrai ne kvailiai. Matyt, taip reikėjo. Bet negirdžiu, kad Lietuvoje kas užsiduotų šį paprastą klausimą: kodėl „Gasprom” pavertė suvirintoją V.Uspaskichą milijonieriumi? Atsakymas: todėl, kad be milijonų jis būtų apskritas nulis.
Šalia jo prie dujų buvo pripuolęs ir jo bendražygis Antanas Bosas. Dabar jis tituluojamas mokslų daktaru. Lygiai kaip ir jo bosas, su niekuo nesiskaito, žodžio „padorumas” jo žodyne nėra. Kur ten bus, jei savo universitetus jis išėjo Kaliningrado turguje pardavinėdamas Klaipėdoje siūtus „firminius” džinsus.
Iš ten atsinešė ir elgesio normas, ir pasaulio suvokimą. Praturtėjo, jei pamenate, kaip kine: tėvas, varganas amatininkas, prieš ištremiamas įsiuvo į čiužinį sidabro lobius, ir grįžęs iš tremties Antanėlis juos išsiėmė, pardavė turguje. Tiesiog Kisa Vorobjaninovas tik su laiminga kėdžių paieškos istorijos pabaiga. Nors menkiau išsilavinęs, ne visai suprantantis savo pasirašytus tekstus, bet „Gazprom” pinigėlių neapeitas.
Apie kitą bendražygį Joną Jagminą net nesinori rašyti. Kas tai per paukštis, paklauskite bet ko, menančio Sąjūdžio laikus. Šitas žmogus buvo kitoje barikadų pusėje. Ten ir liko.
O ponia L.Graužinienė, atkilusi į Seimą iš gražaus Lietuvos miesto, matyt, šiam žygiui ruošėsi, studijuodama V.Leniną: tiesiog jo citata išsprūdo, pajutus galimybę – „imame valdžią”. Revoliucionierė su amžina socialistinio darbo didvyrės šypsena veide. Bet juk V.Leninas sakė, kad kiekviena virėja gali valdyti valstybę. Jei tuo tiki Kristina Brazauskienė, kodėl netikėti Loretai Graužinienei. Tik kažin kaip įkvepia žygiams poną Graužinį beribė jo žmonos tolerancija vado šeimyninei ištikimybei? Už padlaižiavimą ir principų neturėjimą vadukas jai atsilygina ministrės kėde. Turėsime motiną maitintoją Nr.2.
Nesuprantu, kodėl tuo metu, kai V.Uspaskichas reikalavo Informatikos ministerijos, niekas jo paprastai nepaklausė: kodėl taip plėšaisi dėl tos ministerijos? Ir viskas būtų aišku iš atsakymo. Lietuva jam tėra veiklos zona, o ne Tėvynė. Nepamirškite to, piliečiai.
Jei privatus asmuo nusideda, mūsų visuomenė tai laiko šeimos reikalu. Tačiau eidamas į politiką, pereini į kitą kategoriją, ir tavo veiksmai traktuojami kaip visuomenės dalies lyderio veiksmai. Partija – populiariausia, vadinasi, atstovauja didžiausią visuomenės dalį. Užsilipęs aukštyn, V.Uspaskichas savo chamišką elgesį bando versti lietuviško gyvenimo norma. Kitaip tariant, griauna visas mūsų vertybes, kurias mums diegė mūsų tėvai ir seneliai, rodydamas, jog elgiantis kaip jis ir smagu, ir nebaudžiama.
Jei prisigeria privatus asmuo – tai jo reikalas, o jei populiariausios partijos lyderis girtas voliojasi – tai jau kas kita. Nutylėdami jo rinkėjai nebyliai pritaria tokiam kitų niekinimui, pritaria meilužės pirkimui, nes V.Uspaskichas yra atstovas tų, kurie jį renka ir remia. Reiškia: toleruojama, pateisinama, galiausiai pripažįstama tokia elgsena.
V.Uspaskichas nėra eilinis žulikėlis ar morčiaujantis katinas. Po klounada galite įžiūrėti aiškų kryptingumą – griauti dvasines vertybes, nuo jų pereinant prie valstybės institucijų griovimo ar bandymų jas užgrobti, ir vėl atšokant atgal prie buitinio padorumo naikinimo perdžiant už stalo, riaugėjant viešai ar akivaizdžiai meluojant.
Kare gyvybė netenka reikšmės, viešnamyje nieko nereiškia ištikimybė. Sugriaunant visuomenę ir atėmus jos vertybes, valstybė nebetenka prasmės. Kaimenei valstybingumas yra tuščia sąvoka. Tabore Kirtimuose narkotikai yra dienos palydovas, verslas, gyvenimo dalis. Įsivaizduokite sostinę, jeigu joje ši nuostata išplistų kaip norma. Kuo virstu šalis?
O V.Uspaskichas įsitaiso taip aukštai, kad jo sėjamos blogio apraiškos pasiektų visus. Kol toks elgesys neišeina už pataisos darbų kolonijos sienų, tai viena, o kada primetama visiems piliečiams – tai jau zonos dėsnių diegimas visuomenėje.
Kartą žiūriu, kaip R.Valatka vienoje tiesioginėje laidoje atvirai susako Uspaskich, koks tas mažaraštis esąs. Atsikirsti tiesiog nebuvo kuo, ir V.Uspaskichas perbalęs tylėjo. Normalus žmogus nebekištų daugiau galvos į tokią giljotiną. Bet kur tau: kitą vakarą jis vėl sėdi Edmundo Jakilaičio laidoje. Tiesiog savo buvimu įrodinėja, kad savigarba tokiems neegzistuoja. Už pinigus reikia atidirbti. Dykai niekas nieko neduoda. Taip ir atrodo, kaip darbą dirbantis: vieną dieną pribaigiamas Audriaus Siaurusevičiaus, kitą dieną duodasi lesamas Ritos Miliūtės.
Sadomazo? Gerai būtų. Juk laisvai galėtų šildytis Kanaruose ir ten be vargo atsiduoti tokiems potyriams. Bet reikia darbas dirbti, reikia, kad tave matytų kuo dažniau, ir labai gerai, kad pademonstruoja, jog galima puikiai jaustis apsimelavus. „Jeigu jam gerai, tai gal ir mums taip meluojant būtų patogiau gyventi”, – pagalvos patiklus žiūrovas, ir tikslas jau pasiektas.
Kažkas sumąstė jam gerą vaidmenį. Kaip toje pasakoje, kur liepia ateiti nei nuogai, nei apsirengusiai. V.Uspaskichas dalyvauja ir daro didelę įtaką valstybės reikalams, tačiau jokio posto neužima ir už jokias pasekmes nebus atsakingas. Atsakingi prieš tautą liks tik jo rėmėjai. Tie, kurie paklusniai linksi, kai jis griauna ribas tarp melo ir tiesos, tarp doros ir niekšybės, tarp demokratijos ir diktatūros, tarp tarnavimo Tėvynei ir savo interesų tenkinimo. Viskas paverčiama kažkokiu kisieliumi, trinama sąvokų prasmė, iš dvasingų dalykų šaipomasi, ir viskas verčiama blūdu be jokio atspirties taško. O tautai virtus avių banda, ožys parves ją atgal į aptvarą.
Tačiau atrodo, jog sveikoji visuomenės dalis pradeda atsitokėti. Dirigentai tą bus suvokę anksčiau, tad nukreipė taikiklį į aukščiausius šalies postus. Neseniai matėme V.Uspaskicho bandymus versti AMB, klibinti prezidentą. O kaipgi, buvo labai tinkamas laikas. Štai į Lietuvą suvažiuoja dvidešimt penkių šalių atstovai, mūsų šalis atsiduria regiono įvykių epicentre. Nors tai liečia ir Rusiją, Vladimiras Putinas konferencijai dėmesio neskiria.
Štai jeigu tuo metu atvykę svečiai neberastų juos kvietusio Antano Valionio, būtų įdomiau. Ne veltui mūsų prezidentas kaip kirviu nukirto paliksiąs ministrą iki konferencijos be jokių išlygų. O jei dar tuo metu premjeras virstų? Tiesiog visų sulėkusių svečių akivaizdoje. „Ir jie dar svajoja patekti į euro zoną? Kas juos išvis įsileido į ES? Taigi betvarkė pas juos, tik pažiūrėkite.” Na, jie vakariečiai, jie kartais taip pakvaišta nuo demokratijos gynimo, kad leidžia gėjams auginti vaikus.
Mes labiau prisižiūrime tradicijų. Įdomu, kur ta riba, kada trūks mūsų kantrybė ir garsusis pakantumas, kartais virstantis keliaklupsčiavimu? Kol kas už V.Uspaskichą balsavę neatsiima savo balsų, nors jau pradeda gėdintis.
Viena moteris iš Kėdainių man sako: „Aš iš miesto, kur vasarą kartais ledais lyja”. Poetiškai apvilko savo parsidavimą už nemokamą koncertą ir ledų porciją. Jie graibsto tuos saldėsius, barstomus iš sraigtasparnio, o tuo metu jų orumas tirpsta greičiau už ledus saulėje, ir dirigentas patenkintas šypso. Taip amerikiečių kareiviai svaidydavo cigaretes vokiečių belaisviams ir kvatodavosi iš besipešančių orumą praradusių pasaulio viešpačių.
Aš tikrai nemanau, kad ne lietuvių kilmės žmogus negali mylėti Lietuvos kaip savo Tėvynės. Gali. Ir ne tik Lietuvoje, bet ir visoje senojoje Europoje rasime daug pavyzdžių, kada svetimšaliai valdovai atnešė kraštui daug gero. Bet čia kitas atvejis. Dalis piliečių patikėjo V.Uspaskichu kaip gaivaus vėjo gūsiu, o jis pasirodė esąs griaunanti vėtra.
Bet juk vienas žmogus tokios vėtros, kuri kimba valstybei už gyvuonies, sukelti negali. Tam reikia ne tik lėšų, bet ir daugybės nematomų pagalbininkų. Palyginkite, pvz., su Eltonu Johnu: matote jį vieną scenoje, o kad jį tokį matytumėte ir girdėtumėte, turi dirbti visas pulkas, kuris nematomas lieka anapus scenos. Matome tik jų darbo rezultatą ir žavimės talentingu atlikėju.
V.Uspaskichas – talentingas atlikėjas. Rusija didelė, pasirinkti tikrai yra iš ko. Į sceną jis pradėjo lipti tada, kada atsirado paklausa. Kada žmonės pajuto, jog valdžia yra ne jų valdžia (kurią jie išsirinko), o valdžia sau, jie pagalvojo: „ir velniui dūšią parduosiu, kad tik tuos veidmainius pamokytų”. O velniukas su ūsiukais šast ir tupi ant kelmelio. „Na, gal šitas anuos sutramdys‘, galvoja nemaža piliečių dalis ir balsuoja už jį.
Koks turi būti nusivylimas, jog ir velniui sutiktum sielą parduoti, kad tik kas nors pasikeistų!
Bet juk yra ir kitų jėgų. Tai, kad socialdemokratai moka spręsti valstybinius reikalus, jie įrodė, paguldę ant menčių darbiečių derybininkus. Bet būtų labai gerai, jeigu socialdemokratai tuos sugebėjimus panaudotų ne tik partijai ginti, bet ir mūsų labui. Ir kitose partijose turime žmonių, užaugusių valstybiniam darbui. Bet štai Rusijos kunigaikštienė Kazimira Prunskienė, gavusi regalijas batų dėžutėje ir vedusi į rinkimus „asmenybių komandą”, neturi partijoje žmogaus, kuris būtų pajėgus vadovauti Užsienio reikalų ministerijai. Suvirintojo komandoje tokių irgi nėra.
Viena yra griauti, o daug sudėtingiau – kažką kurti. Dar sudėtingiau – griaunant vaidinti kūrimą. Net V.Uspaskichui tai nepavyko.