Anuomet jaunas bei ambicingas režisierius Lenas Vaizmanas (dabar jam – 33-eji) vienu šūviu tris zuikius paguldė. Sugrąžino į madą jau nebepopuliarius siaubo ir veiksmo trilerius apie vampyrus bei vilkolakius. Užsidirbo gražaus pinigėlio. Rado savo gyvenimo moterį…
Prieš kelerius metus „Kitas pasaulis” tapo netikėtu kino teatrų „superhitu”. Sukurtas už grašius, nufilmuotas taip tamsiai, kad nebūtų matyti ne paties aukščiausio lygio efektų, sumontuotas pašėlusiu tempu. Užkariavo net daugelio rimtojo kino gerbėjų simpatijas. „Matricos” bei „Ašmenų” gerbėjai išvis tirtėjo palaimoje. Nebuvo kada mąstyti apie turinį, forma viską nurungė. Ir tai, jog pirmąsyk į tiesioginę kovą stojo vampyrai su vilkolakiais. Ką ir bepridursi, stilingas reginys. Režisieriaus žavesiui pasidavusi vampyrė Selina – aktorė Keitė Bekinseil netrukus tapo Vaizmaniene…
Tęsinys tokiais sėkmės atvejais prašyte prašosi. L.Vaizmanas pažadėjo dar daugiau – bus trilogija. Po garsių pareiškimų norisi kažko nerealaus. Lauki filmo kaip išganytojo nužengiant. Be to, priekabiai reikalauji naujovių ir lygini su pirmąja dalimi.
Betgi lyginti „Kito pasaulio” su „Kitu pasauliu – evoliucija” visai nėra reikalo. Viskas beveik taip pat, tik daugiau pabaisų, staugimo ir kraujo. Mažai stiliaus. Beveik jokių naujovių, išskyrus du klaikius monstrus. Vienas – sparnuotas, kitas – su čiuptuvais.
Siužetas absoliučiai supainiotas ir susipainiojęs. Veiksmo vietos irgi neaiškios. Nei Rusija, nei Rumunija, nei pilys, nei šiuolaikiniai sargybos bokštai. Tai vanduo, tai dangus. Visur tamsiai mėlynas fonas ir prietema, kuri anaiptol nebaugi. Skraidančią Keitę Bekinseil mes jau matėme. Staugiantis Skotas Spymenas taip pat ne naujiena.
Įspūdį palieka kautynės su prisikėlusiu skraiduoliu – vampyrų krikštatėviu, lekiant sovietiniu sunkvežimiuku. Šaudoma garsiai ir daug. Vilkolakiams laužomi žandikauliai. K.Bekinseil demonstruoja platų Rytų kovų menų arsenalą. Vilkėdama tuo pačiu kombinezonu, kurį viename interviu pavadino prezervatyvu su rankovėmis.
Dešimt minučių meilės skiriama romantiškam nukrypimui į moterišką auditoriją. Penkiolika minučių senovinių vaizdų – epinio kino mėgėjams. Kas mėgsta „išplaukusį” vaizdą, tam patiks tamsiai žali sugrįžimai į praeitį.
Dėl finalinių kautynių nesiginčiju. Žiūri išplėtęs vyzdžius, kai tau lašina gryną veiksmo adrenaliną. Chaosėlis nepakartojamas. Kojos – rankos – gaurai – iltys – nasrai. Smūgiai. Šūviai. Neprikibsi. Tačiau bendras tęsinio įspūdis – labai silpnas.
Tikėkimės, „Neįmanoma misija 3” panašios kiaulystės neiškrės.