„Gimimo diena man nieko nereiškia. Juk tai ne mano nuopelnas, kad gimiau. Todėl niekada nešvenčiu. O jubiliejų minėjimai teatre man kelia siaubą. Lyg pakasynos gyvam žmogui. 50-metis man – jokia riba. Mano gyvenime buvo daug daugiau ribų, visai nesusijusių su amžiumi”, – lyg žirnius žodžius berdamas pirmas pokalbį pradeda Klaipėdos dramos teatro aktorius, Klaipėdos universiteto dėstytojas bei teatro „Dramos klasė” režisierius Vytautas Anužis.
Kokios ribos buvo jūsų gyvenime?
Pavyzdžiui, atsisveikinimas su režisieriumi Juozu Miltiniu. Kai sugalvojau išvažiuoti studijuoti į B. Ščiukino teatro meno institutą Maskvoje, atsisveikinant jis mane stipriai stipriai apkabino ir staigiai nusisukęs nuėjo.
Grįžęs po metų nedrįsau įeiti į studiją, pasižiūrėti repeticijos. Bet paprašiau vienos aktorės, kad ji pasiteirautų režisieriaus, ar galiu įeiti. Jis man neleido… (su vos juntamu virpuliu balse nutęsė mintį V. Anužis).
Todėl baigęs B. Ščiukino teatro institutą negrįžote į gimtąjį Panevėžio kraštą. Kodėl pasirinkote Klaipėdos dramos teatrą? Juk galėjote dirbti bet kuriame garsiame Rusijos teatre?
Negalėjau likti Rusijoje, nes buvau aršus patriotas. Kurso draugams tiesiai į akis rėždavau, kad rusai mus okupavę. Studentiški išgėrimai dėl to kartais baigdavosi pasimojavimu „kulokais”…
Kai grįžau į Lietuvą, 1978 m., Panevėžio teatras išgyveno labai sunkų periodą. Važiuoti į Vilnių būtų buvusi didelė idealų išdavystė. Mes, J. Miltinio aktoriai galvojome, jog tik mes išpažįstame tikrąją teatro religiją, o visa kita – š… ir atsiduoda pelėsiais. Apie Kauną, Šiaulius aš niekada negalvojau. O Klaipėdos dramos teatras tuomet išgyveno savo pakilimo laikotarpį.
Kadaise atvažiavau į Klaipėdą su tokiu dideliu lagaminu, kuriame buvo mano kostiumas, aktorinis rekvizitas, grimas. Kaip koks keliaujantis komediantas.
Klaipėdos dramos teatre tarp režisieriaus Povilo Gaidžio mokinių esate tarsi atskalūnas. Jums tai daugiau padėjo ar trukdė?
Aišku geriau būti gaujoje. Tačiau rezultatas tarp buvimo gaujoje ir buvimo vienam yra visiškai skirtingas savo kokybe.
Pradžia teatre buvo labai sunki. Daug kas buvo ne taip, kaip aš įsivaizdavau. Kadangi dar ir konfliktuodavau – sėdėjau be darbo. Pirmus trejus metus teatre vaidindavau tik sargybinius. Dabar galvoju, kad mane tai užgrūdino.
Kaip tapote vienu iš pagrindinių aktorių?
Pirmąjį pagrindinį Glumovo vaidmenį A. Ostrovskio pjesėje „Išminčiai, arba Kiekvienam gudruoliui pakanka kvailumo” man patikėjo trumpai teatre dirbęs režisierius Romas Vikšraitis.
Vaidmuo buvo gana sėkmingas, spektaklis ilgai ėjo, o po jo pradėjau gauti daugiau svarbesnių vaidmenų.
Lūžis, dar viena mano gyvenimo riba buvo pirmasis tikrai reikšmingas pagrindinis Napoleono Pirmojo vaidmuo P. Gaidžio režisuotame spektaklyje. Tai buvo 1985 m. Po šio spektaklio buvau net nusprendęs išeiti iš teatro.
Kada ir kodėl aktoriams iškyla abejonės dėl savo pašaukimo?
Abejonės kyla tada, kai vertinimas neatitinka įdėto darbo. Į Napoleoną aš labai daug savęs sudėjau ir galvojau, kad visi turi apalpti nuo mano darbo ir talento. O nenualpo. Kažkas tik patapšnojo, pagyrė.
Man norėjosi kažko daugiau. Maksimalizmas man dar vaikystėje pasireiškė. Aš gi mokykloje buvau pirmūnas, turėjau tik vieną ketvertą iš rusų kalbos, kurios iš principo nesimokiau.
Aktoriaus likimas labai priklauso nuo režisieriaus. Pokalbio pradžioje po J. Miltinio paminėjote režisieriaus Rolando Atkočiūno pavardę. Sakėte, kad darbo su juo pradžia – taip pat yra riba. Kodėl?
R. Atkočiūnas baigęs tą pačią Ščiukino mokyklą kaip ir aš. Todėl mums labai lengva susišnekėti. Mūsų darbo metodika ta pati, matymas, kas yra pelai, o kas grūdai – sutampa.
Be to, R. Atkočiūnas yra labai gilus, tikras menininkas, idealistas. Kas benutiktų gyvenime jam teatras niekada nepasislenka į antrą vietą. Kada esi šalia tokio žmogaus, jauti savo darbo prasmę.
Labai gaila, kad R. Atkočiūno dabar nėra Klaipėdos dramos teatre, tačiau mūsų bendravimas tęsiasi. Vienas naujausių mano aktorinių darbų – jo režisuotame spektaklyje „Idioto mišios”, kuris buvo pastatytas Kaune, šv. Jurgio bažnyčioje. Kadangi spektaklis sukurtas su rinktine aktorių komanda laikinai jis nebuvo rodomas. Dabar ketiname jį atnaujinti pristatyti Vilniuje, festivalyje Krokuvoje.
Esate ne tik aktorius, bet ir režisierius. Su žmona Velta režisuojate spektaklius su buvusiomis ir esamomis studentėmis Klaipėdos universiteto teatre „Dramos klasė”. Ką jums reiškia šis darbas?
„Dramos klasės” spektakliais norime parodyti, kad teatre svarbiausias – aktorius. Juk režisierius atsirado iš aktoriaus, kai šis suvokė kaip spektaklyje pasiekti aukštą temperatūrą. Gyva medžiaga – žmogus yra režisieriaus įrankis, o ne daiktai, muzika, video ir pan. Tokia „Dramos klasės” idėja.
Teatre vaidina tik mūsų buvusios ir esamos studentės. Tai mūsų mokinės, mūsų vaikai, draugai, tikintys mūsų idėja, jai pasišventę. Šis entuziazmas, idealizmas – yra „Dramos klasės” ir mūsų su Velta, kaip pedagogų, variklis.
Šiais metais su Velta buvote pakviesti dėstyti Norvegijoje, Oslo menų akademijoje. Ar jums neatrodo, kad likimas vėl verčia pasiimti lagaminą?
Norvegijoje buvo labai gerai. Tokių gerų sąlygų, kokios ten sudarytos studentams, net mūsų teatrai neturi. Tačiau jei išvažiuočiau iš Klaipėdos dirbti užsienyje kaip pedagogas, negalėčiau dirbti teatre kaip aktorius. O man to labai reikia.
Todėl šiemet nevažiuosime į Latviją, o rinksime latvių kursą Liepojos dramos teatrui Klaipėdos universitete.
Ar tai reiškia, kad Klaipėda – jūsų namai?
„Suprantu, kad čia gyventi negaliu. Bet nuvykęs kitur pradedu ilgėtis namų. Todėl geriausiai jaučiuosi stotyse”, – rašo J. Griškovecas pjesėje „Rusų keliautojo užrašai”, kurią pastatėme Klaipėdos universiteto teatre „Dramos klasė”.
Ši būsena man artima. Jei gyvenčiau Prancūzijoje – tikriausiai būčiau valkata. Ir valkatų vaidmenys man labai patinka. Su nostalgija prisimenu Li iš S. Šepardo spektaklio „Tikrieji Vakarai”, Džo iš V. Sarojano „Geriausio gyvenimo laiko”. Man patinka vaidinti Franką Kruką, nes jis labai dinamiškas.
Mano namai – šeimoje. (po pauzės)…ir ten, kur darbas. Su šeima man gyvenime pasisekė. Turėjau nuostabius tėvus, kurie mylėjo vienas kitą. Iki šiol juos abu labai jaučiu.
Esu baisiai laimingas, kad esame su Velta. Ji – labai stiprus, protingas, valingas, aukštos vertės žmogus. Užauginome du sūnus. Vis svajoju su jais išvažiuoti pažvejoti. Turime daug meškerių. Dar daugiau metų jos guli po lova. Namiškiai juokiasi, kad mano laisvalaikis – tai palovinė žūklė.
Kaip mama, kurios anksti netekau, dvasios sesuo, autoritetas man buvo vokiečių kalbos mokytoja Roma Merkienė. Ji man davė labai daug gyvenimo pamokų. Pavyzdžiui, jog kartais verta sustoti ir išvažiuoti naktį pasiklausyti lakštingalų…