Prieš 80 metų įkurtoje Panevėžio vyskupijoje dirbo 171 kunigas. Šiandien vyskupija turi 90 kunigų.
Jei prieš aštuoniasdešimt metų nebūtų įkurta Panevėžio vyskupija, dar nežinia, kokie šiandien būtų panevėžiečiai ir kokia kalba jie kalbėtų. Nors manoma, kad katalikybės plitimas padėjo lenkinti kraštą, neabejojama Panevėžio vyskupijos kunigų indėliu lietuvinant gyventojus.
Vyskupijos įsteigimas buvo didžiulis indėlis Panevėžio krašto, o ir visos Lietuvos kultūriniam gyvenimui. Būtent apie tai kalbėta per šį savaitalį vykusį Panevėžio vyskupijos 80-metį.
Istorijos vedliai
Per vyskupijos jubiliejų Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas pabrėžė Aukštaitijos žmonių, tarp jų ir dvasininkų, didžiulį indėlį Lietuvai. Prieš pusantro šimto metų į išsivadavimo kovą – 1863-iųjų sukilimą – lietuvius vedė ne kas kitas, o aukštaitis kunigas Antanas Mackevičius. Didžiulę duoklę Lietuvai atidavę knygnešiai – taip pat aukštaičiai. Ko verta knygnešystės istorijoje vien Suoste palaidoto aukštaičio Jurgio Bielinio pavardė! Kunigaikščiai Radvilos, Tiškevičiai, įsikūrę ir pastatę Biržus – aukštaičiai, Lietuvos poetų sostine tituluojamas vienas iš gražiausių Aukštaitijos miestelių – Anykščiai.
Kauneckas teigė, kad labai ilgus metus daug taurių žmonių išauginęs Panevėžio kraštas priklausė dviem vyskupijoms – Vilniaus ir Žemaičių. Ir tik 1926-aisiais buvo lemta atsirasti Panevėžio vyskupijai. Pasak Kaunecko, į dabar švenčiamas vyskupijos iškilmes pakviesti Vokietijos vyskupai atvykti atsisakė motyvuodami, kad jubiliejus dar gana menkas. „Europos istorijos požiūriu galbūt taip, menkas, tačiau Lietuvai Panevėžio vyskupijos įsteigimas buvo labai didelis dalykas, todėl mums šis jubiliejus tikrai brangus”, – pabrėžė Kauneckas.
Pasak jo, iš Panevėžio vyskupijos per jos gyvavimo metus jau yra kilę net 13 vyskupų. Vienas jų – vyskupas Juozapas Skvireckas, į lietuvių kalbą išvertęs Šventąjį Raštą. Didelė vertybė yra pirmojo Panevėžio vyskupijos vyskupo Kazimiero Paltaroko katekizmas, iš kurio penkiasdešimt okupacijos metų tikėjimo tiesų mokėsi tūkstančiai Lietuvos vaikų. „Jei žemaičiai turi žemaičių didžiuoju vadinamą Valančių, mes turime aukštaičių didįjį Paltaroką”, – teigė Panevėžio vyskupijos vyskupas.
Kai seimūnai tyčiojosi
Pasak kunigo Virginijaus Veilento, prieš 80 metų įkurtoje Panevėžio vyskupijoje pradėjo dirbti 171 kunigas. Jie tarnavo 37 tūkstančiams tikinčiųjų. (Dabar Panevėžio vyskupijoje dirba 90 kunigų.) Rašytiniame vyskupo Kazimiero Paltaroko palikime Veilentas sakė aptikęs teiginį, kad ir jis, ir kiti dvasininkai tuomet bijojo būti vyskupais, nes tai būta itin sunkaus darbo. Yra duomenų, kad net tuometiniame Seime tyčiotasi iš vyskupų, jų regalijų – lazdų, kurių tuomet ganytojai net neturėjo.
Tačiau dirbti teko. Vienas iš didžiausių Paltaroko darbų, be didžiulio jo nuveikto sielovadinio darbo, pastatyta Panevėžio Kristaus Karaliaus katedra. Vyskupas norėjo ir reikalavo, kad Panevėžio katedra būtų gražiausia ir skirtųsi iš daugelio kitų šalies bažnyčių. Jis net ryžosi pakeisti vieną iš klebonų dėl to, kad, vyskupo manymu, jo statoma bažnyčia nebuvo tokia graži, kokios šis norėjo.
Šelpė varguolius
Dievo Apvaizdos seserų kongregacijos vienuolė Antanina Pošiūnaitė pasakojo, kad įkurtoje Panevėžio vyskupijoje labai trūko senelių bei vaikų prieglaudų. Vyskupas Kazimieras Paltarokas ryžosi susigrumti su skurdu ir įsteigė Vincento Pauliečio draugiją. Draugija ėmė rinkti aukas prieglaudoms ir gana greitai Panevėžyje atsirado bažnyčios išlaikomi namai vaikams ir seneliams. Jie priglaudė 100 vaikų ir 120 senukų.
Tai, kad Paltarokas rūpinosi ne tik sušelpti žmones, bet ir nurodyti jiems doros kelią, paliudijo istorikas Vygantas Malinauskas, pacitavęs Paltaroko parašytą knygelę „Jaunimo seksualinis auklėjimas”. Pirmoje praėjusio amžiaus pusėje parašytoje knygutėje Paltarokas apgailestavo dėl įsivyravusio nuogumo kulto, klaidingos nuomonės apie šeimą, pasikėsinimų į negimusias gyvybes bei kitų blogybių. Jei ne šiek tiek kitokia nei šių dienų kalba, manytum, kad knyga rašyta vakar. Tai rodo vyskupo pažiūrų universalumą, didelę išmonę. Neabejojama, kad jis buvo stiprus vyskupijos vadas, saugojęs žmones, malda ir darbais kovęsis dėl jų ateities.
Būsimas šventasis – aukštaitis
Per Panevėžio vyskupijos iškilmes buvo prisiminta ir kita itin didelė iš šios vyskupijos kilusi ir joje sielovadinį darbą dirbusi asmenybė – Alfonsas Lipniūnas. Jis daug panevėžiečių prikėlė dvasiniam gyvenimui, suteikęs jiems žinių ne vien apie tikėjimą, bet ir apie literatūrą, mokslą, kultūrą. Lipniūnas visiems buvo pavyzdys, kaip reikėtų gyventi, ko siekti.
Aukotis šis kunigas mokėjo net ir būdamas koncentracijos stovykloje, netoli jos Lipniūnas ir mirė kankinio
mirtimi. Dabar šis kunigas paskelbtas Dievo tarnu ir kankiniu, pradėta jo paskelbimo palaimintuoju byla.