Nebaigti reikalai: Baltarusija – paskutinė diktatūra Europoje

Neseniai vienas britų žurnalistas pasakė, kad „9/11” įvykiai buvo reikšmingiausi dabartinėje pasaulio istorijoje. Tačiau jis turėjo galvoje ne rugsėjo 11-ąją, o 1989 m. lapkričio 9-ąją – tą svarbią dieną, kai sugriuvo Berlyno siena.

Dėl šios nuomonės galima ginčytis. Vis dėlto neabejotina yra tai, kad kritus Berlyno sienai, o paskui žlugus Sovietų Sąjungai ir iš naujo susivienijus Europai, ši pasikeitė iš esmės į gerąją pusę. Europa yra vientisa, klestinti ir vėl laisva. Beveik. Liko viena šalis – anachronizmas, rėžiantis akį bendrosios pažangos kontekste – Baltarusija.

Gegužės 4 d. Vilniuje rengiamoje konferencijoje, be manęs, kalbą sakys mažiausiai devyni valstybių vadovai, Amerikos viceprezidentas ir keli užsienio reikalų ministrai. Visi mes turime bendrą demokratijos Europoje ateities viziją, o konferencijos tikslas – aptarti, kaip sutvirtinti ir išplėsti šią „bendros kaimynystės bendrą viziją”.

Mūsų susitikimas vyks tik už 30 km nuo Baltarusijos sienos. Tik už 170 km nuo tos vietos, kur visai neseniai buvo įkalintas opozicijos lyderis, o valdžia nutraukė dar vieną taikią demonstraciją sostinėje Minske. Geografinį paskutinės Europos diktatūros artumą atkerta stačiašlaitė praraja, atsiradusi tarp Baltarusijos ir tokių šalių kaip Lietuva, Latvija, Estija, o dabar ir Ukraina. Šios šalys, kritus geležinei uždangai, padarė didžiulę pažangą puoselėdami demokratiją. Tuo metu Baltarusija toliau nyksta sovietinės eros spąstuose. Priežastis – Aleksandras Lukašenka ir nedidelė jam lojalių rėmėjų grupė. Pasaulis matė pasibaisėtiną demokratijos farsą per kovo 14-19 d. vykusius rinkimus Baltarusijoje. Procesą stebėjęs Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacijos Demokratinių institucijų ir žmogaus teisių biuras tokį politikų elgesį apibūdino kaip „…nepagarbą pagrindinei teisei rengti susirinkimus, burtis į susivienijimus ir puoselėti raiškos laisvę”. Kyla „abejonių dėl to, ar valdžia nori toleruoti politinę konkurenciją”. Vos po savaitės Ukrainoje įvyko visiškai kitokie parlamento rinkimai – kol kas laisviausi ir teisingiausi visame NVS regione.

Kad ir kaip slogu būtų matyti Lukašenką, užsitikrinusį dar vieną prezidentavimo kadenciją ir gavusį sunkiai suvokiamus 83 proc. balsų, vis dėlto tikiu, kad esama pagrindo optimizmui. Šie rinkimai parodė šį tą naujo: kad Baltarusijoje yra žmonių, pasirengusių telktis į kovą dėl demokratinių vertybių. Šie žmonės parodė išskirtinę drąsą gindami teisę laisvai balsuoti ir pasukti Baltarusijos kelią geryn. Juk baltarusiai niekuo nesiskiria nuo savo kaimynų ukrainiečių ar kitų pasaulio žmonių. Jie taip pat tikisi iš savo valdžios sąžiningumo ir atskaitomybės. Jie taip pat tiki, kad galės pasirinkti tuos, kurie juos valdys. Bet kuriai to nepaisančiai vyriausybei ilgainiui lemta žlugti. Europoje nėra vietos diktatūrai.

Būtent šią mintį kartu su savo gerbiamais kolegomis išsakysiu Vilniuje gegužės 4-ąją. Tačiau mes galime ir daugiau – prisidėti prie kovos, kurią pradėjo baltarusiai ir opozicijos lyderiai, išdrįsę pasipriešinti Lukašenkai.

Pirmiausia mes galime aiškiai pareikšti Baltarusijos valdžiai, jog netoleruosime nesąžiningų rinkimų ar susidorojimo su piliečių visuomene ar opozicija. Europos Sąjungos užsienio reikalų ministrai jau žengė pirmą žingsnį balandžio 10 d., kai nusprendė neįsileisti į savo šalis 31 aukšto Baltarusijos pareigūno, tarp jų – paties Lukašenkos. Tačiau mes turime imtis ir kitų tikslinių priemonių, kad Baltarusijos valdžioje esantieji įsisąmonytų, jog dėl veiksmų prieš tautą jie nukentės asmeniškai.

Antra, mes privalome padėti baltarusių tautai, siekiančiai, kad jos balsas būtų išgirstas. Turime ją palaikyti, kaip palaikėme dėl demokratinės ateities kovojančius ukrainiečius. Baltarusija – tai šalis, esanti pačiame Europos viduryje, kultūriškai labai artima savo naujosioms ES kaimynėms, kuriose gyvena išsilavinę ir kultūringi žmonės. Baltarusiai turi žinoti: mes rimtai siekiame, kad jie galėtų laisvai reikšti savo nuomonę ir pasirinkti, kas juos valdys.

Jungtinė Karalystė aktyviai naudoja dvišalės paramos lėšas, kad paremtų piliečių visuomenę, ypač veikiančią žmogaus teisių srityje, nepriklausomą žiniasklaidą, gerą valdymą ir jaunimo dalyvavimą renginiuose, skirtuose demokratinių principų suvokimui ugdyti. Mes veikiame per tokias daugiašales institucijas kaip Jungtinės Tautos, Pasaulio bankas, Tarptautinė finansų korporacija, drauge su tokiais tarptautiniais partneriais kaip Jungtinės Amerikos Valstijos ir Europos Sąjunga.

Mes turime supaprastinti pagalbos teikimą nevyriausybinėms organizacijoms ir nepriklausomai žiniasklaidai, puoselėjančiai žmogaus teises, gerą valdymą, demokratiją ir raiškos laisvę, kuri nuolat susiduria su Lukašenkos režimo priespauda. Kartu su partneriais bandome surasti būdų, kaip sukurti lankstesnius ES finansavimo mechanizmus. Be to, norėčiau, kad Minske šiuo tikslu būtų įkurta Europos Komisijos delegacija – ji palengvintų tiesioginius ryšius su ES. Jei Baltarusija sugebėtų įrodyti, kad joje veikia demokratija, pagarba pagrindinėms žmogaus teisėms ir laisva piliečių visuomenė, ji taip pat galėtų gauti papildomą ES paramą ir pagalbą pagal, pavyzdžiui, Europos kaimynystės politikos priemones. Visomis šiomis galimybėmis gali pasinaudoti ir Baltarusija, ir kitos artimiausios ES kaimynės. Deja, kol kas matome farsą: valdžioje išsilaikęs režimas, kuris, daugelio baltarusių nuomone, falsifikavo rinkimų rezultatus, atima iš piliečių galimybes, atsirandančias dėl glaudesnio bendradarbiavimo su ES.

Galiausiai turime pasitelkti vaizduotę ir pagalvoti, kaip dar galėtume sutrukdyti Lukašenkos režimui izoliuoti baltarusių tautą nuo jos Europos kaimynų. Galėtume, pavyzdžiui, organizuoti kultūrinius vizitus, dirbti aplinkosaugos srityje ar bendradarbiauti su specialistais įveikdami tarptautinį nusikalstamumą. Vilniuje pareikšiu dar vieną mintį: nepaprastai svarbu, kad mes visi, ypač artimiausi Baltarusijos kaimynai, kuriuos sieja stiprūs istoriniai ir kultūriniai saitai, ir toliau puoselėtume artimus ryšius su baltarusiais. Taip baltarusiai geriau supras savo laisvų ir demokratiškų kaimynų gyvenimą. Taip prasidėjo procesas, lėmęs Berlyno sienos griuvimą, ir būtent taip mes šiandien padėsime Baltarusijos žmonėms kovoti dėl jų laisvės.

„Europa yra vientisa, klestinti ir vėl laisva. Beveik. Liko viena šalis – anachronizmas, rėžiantis akį bendrosios pažangos kontekste – Baltarusija.

„Baltarusiai turi žinoti: mes rimtai siekiame, kad jie galėtų laisvai reikšti savo nuomonę ir pasirinkti, kas juos valdys.

„Nepaprastai svarbu, kad mes visi, ypač artimiausi Baltarusijos kaimynai, kuriuos sieja stiprūs istoriniai ir kultūriniai saitai, ir toliau puoselėtume artimus ryšius su baltarusiais.