„Sisteminis visuomenės nepasitikėjimas politinėmis partijomis ir Seimu kaip institucija Lietuvoje jau tampa problema: kaip išsaugoti pačią valstybę, kuri jos piliečiams nebėra viena iš svarbiausių vertybių?” – tokį klausimą antradienio vakare Anykščiuose, „Civito” klubo pokalbyje, nagrinėjo Pilietinės visuomenės instituto direktorius dr. Darius Kuolys.
Pateikiame keletą svarbiausių jo teiginių.
* Per 15 Lietuvos nepriklausomybės metų nepasikeitė lietuvio mentalitetas. Lietuviui kaip ir sovietmečiu tebėra svarbiausios tik etnokultūrinės vertybės. Todėl aš atrodyčiau labai naivus, jei pasakyčiau, kad lietuvis yra tas, kuris myli laisvę ir demokratiją, gerbia Lietuvos Konstituciją. Visuomenė, kuri neįvertina šių iškovotų dalykų, netampa politine bendruomene.
* Lietuvos valstybė dabar – grupės asmenų rankose. Partijos, verslo grupuotės šneka mūsų vardu, jų sprendimai – anonimiški, kaip ir būdavo sovietmečiu. Lietuvoje užsitęsė ir net ėmė gilėti nomenklatūrinė situacija: rimti valdžios sprendimai priimami taip, kad net Seime, Prezidentūroje, Vyriausybėje dirbantys žmonės ne visada žino ir gali paaiškinti, kodėl taip yra daroma, kas ir kodėl jais suinteresuotas. Seimo nariai, jais tapdami davę ištikimybės Konstitucijai priesaiką, ją laiko tik formalumu ir nebegina tautos konstitucinių teisių.
* Nė viena politinė partija šį pavasarį neišlaikė demokratijos testo – nestojo ginti krekenaviškės Dalios Budrevičienės, kuri panoro laikytis bendrųjų Konstitucijos principų. Visos politinės partijos apsimetė neišgirdusios ir buvusio teisėjo Valentino Mikelėno, prakalbusio Seime apie partinio teisingumo sugrįžimą į Lietuvą. Sovietiniais metais taip jau buvo: kas pirmas iš besibylinėjančių teisme ras kelią iki P.Griškevičiaus, ką partijos galva užstos, paskambindamas Aukščiausiojo Teismo pirmininkui, tas ir išloš bylą teisme. Dabar, kai politinės jėgos skiria sau lojalius teisėjus, veikia tas pats principas.
* Mane stebina visų politikų vienbalsiškumas. Opozicija, kuri galėtų atstovauti piliečiams, gindama jų teises gyventi savo valstybėje konstituciniais principais, Lietuvoje pasuko kitu keliu. Ji susiliejo su sistema ir, pasiteisindama Didžiosios Britanijos pavyzdžiu, tapo lojaliąja. Tačiau jos noras santūriai kritikuoti ir neiškristi iš sistemos Lietuvoje netinkamas vien dėl to, kad pati sistema yra nomenklatūrinė, nesuderinama su Lietuvos Konstitucijos principais.
* Lietuvoje reikia spyrio į užpakalį visoms partijoms, kad jos pajudėtų. Dabar partijas tenkina bet kokia padėtis – joms net nesvarbu, ar laimės rinkimus, ar vėl liks opozicijoje.
* Man visada labai keista, kad dauguma inteligentijos – dešiniųjų pažiūrų, o konservatoriai neturi šios paramos ir jos net nesiekia. Susidaro įspūdis, kad šios opozicinės partijos grietinėlė paskaičiuoja ir įsitikina, kad likti opozicijoje net yra patogiau: vietos saviesiems valdžios scenoje užteks, o atsakomybės, kuriai įpareigoja valdžia, nelabai ir norisi. Dabar būtų pats parankiausias metas Artūro Paulausko socialliberalams užsiimti rimta opozicine veikla. Jei tik šitos partijos lyderis nebus apkiautęs ir sugebės pasinaudoti patogia proga radikaliai kritikuoti dabartinę valdžią – konservatoriai išvis nebeturės ką veikti.
* Mane labiausiai stebina augantis lietuvių tarpusavio nepasitikėjimas: net 90 proc. tarp mūsų negali pasikliauti kitu žmogumi. Tai liudija, kad per Nepriklausomybės metus Lietuvoje išaugo nepakanta. Norint ką nors pakeisti, nereikia naujo Sąjūdžio. Mes turime eiti piliečių bendruomenės kūrimo keliu. Užtenka, kad ji parodytų tvirtą savo stuburą, spausdama politikus ir reikalaudama, kad jų ir piliečių kasdieninio gyvenimo ir poreikių darbotvarkės būtų vienodos.