Vyriausybė vis dar neatsisako ketinimo susigrąžinti nemažą dalį 2005 metų Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu ir savivaldybių tarybų sprendimais patvirtintų biudžetų lėšų. Kaip ir visada, Vyriausybė tvirtina, kad viskas teisėta, kad ji elgiasi teisingai, o pagrindinis lėšų paėmimo argumentas tas, kad trūksta lėšų vyriausybės prisiimtiems įsipareigojimams socialinės politikos srityje vykdyti. Kyla klausimas: jeigu nebūtų lėšų ekonomijos, ar Vyriausybės pasiūlyti ir Seime priimti įstatymai nebūtų vykdomi? Ar tai reiškia, kad Seimui Vyriausybės pasiūlyti įstatymai nebuvo suderinti su valstybės finansinėmis galimybėmis? Jeigu nebuvo, tai dar kartą galima konstatuoti, kad valstybės biudžeto išlaidos, kaip ir biudžeto pajamos, yra netinkamai planuojamos. Bet, ko gero, pagrindinis motyvas yra visai kitas. Vyriausybė turi tikslą centralizuotai operuoti kiek įmanoma didesniu kiekiu Valstybės biudžeto lėšų. Ar tai daroma dėl nepasitikėjimo savivaldybėmis? Ko gero, ne tik dėl nepasitikėjimo, greičiausiai nepaskutinėje vietoje yra ir Vyriausybės noras visiškai centralizuoti pinigų valdymą, kuris, kaip žinia, leidžia centrinei valdžiai suburti kiek įmanoma daugiau nuo jos geros valios priklausančių ir jai lojalių žmonių, vadovaujantis sovietmečio principu „jei būsi geras, ir tau duosime”. Tad koks tikslas dar kalbėti apie savivaldą? Juk ji, kaip ir seniau, taip ir dabar, o gal ir dar labiau, tampa tik vyriausybės pinigų perskirstymo kasa regionuose. Tai ne kas kita, o vis dar besitęsiantis savivaldos žlugdymas.
Atsižvelgiant į tai, kad vis dar iš inercijos šalies ekonomika pakankamai neblogai rieda, naujai prisiimtiems įstatymams, didinantiems socialines išmokas, lėšų ir taip būtų surasta. Tad kodėl savivaldybės yra daromos didžiosios politikos įkaitėmis? Juk praėjusiais metais, esant panašiai situacijai, tačiau prieš rinkimus į LR Seimą, tuometinė kairioji dauguma paliko sutaupytas lėšas savivaldybėse. Kas pasikeitė šiais metais? Atsakymas paprastas: šiais metais nėra rinkimų. Ko gero, šiuo metu nuspręsta, kad lėšų visoms savivaldybėms palikti nereikia, nes artėja rinkimai ne į LR Seimą, o į savivaldybių tarybas, todėl yra požymių, kad lėšos daugiausiai bus skirstomos per valstybės investicijas tik toms savivaldybėms, kurioms „reikia”, tiksliau pasakius, globojamoms ir lojalioms.
Iš ministerijų, ypač Finansų ministerijos, atstovų su nuostaba tenka girdėti, kad lėšos, kurios savivaldybių biudžetuose buvo numatytos socialinėms išmokoms ir kompensacijoms, iš savivaldybių paimamos dėl Vyriausybės priimtų sprendimų, leidusių sutaupyti šias lėšas. Deja, tenka konstatuoti, kad ta ekonomija susidarė ne dėl Vyriausybės sprendimų ir įstatymų, o dėl to, kad, pakeitus socialiai remtinų žmonių paramos tvarką, žmonės neteko kompensacijų, o remiamos pajamos nebuvo laiku padidintos. Tai, kad kuo skubiau tą klaidą reikia ištaisyti, galų gale po ilgo įtikinėjimo ir praėjus labai daug laiko (paskutinį kartą remiamos pajamos buvo didinamos 1998 metais), suprato Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Todėl bent jau prieš šildymo sezoną, šių metų paskutinį ketvirtį, manome, kad Seimas suskubs priimti reikiamas įstatymų pataisas. Tai dar vienas argumentas, kodėl lėšas savivaldybėms reikia palikti.
Galima pateikti dar ne vieną argumentą, pagrindžiantį, kad lėšų buvo sutaupyta ne tik dėl Vyriausybės sprendimų, bet taip pat dėl savivaldybių pastangų tinkamai ūkininkauti tvarkant šilumos ūkį, remiant pastatų renovaciją, iš savo biudžetų finansuojant bedarbystę mažinančias programas. Todėl, jeigu lėšos bus nusavintos, iš esmės savivaldybėms nelieka stimulo tvarkyti pirmiausia ūkį ir energetiką, skatinti gyventojus renovuoti savo gyvenamuosius pastatus. Toks sprendimas skatins naudotis valstybės teikiamomis išmokomis, o savo lėšas nukreipti kitur, nes jeigu per daug prisidėsi prie valstybės kompensuojamų sričių tvarkymo, paprasčiausiai pasieksi tik tai, kad jau ateinančiais metais sumažinsi savo savivaldybės biudžetą.
Socialinės apsaugos ir darbo ministrė V.Blinkevičiūtė Seime yra teigusi, kad savivaldybės gali mokėti vienkartines socialines pašalpas žmonėms, kuriems tokios paramos labiausiai reikia, bet tokių pašalpų neskiria.
Savivaldybės ne tik gali, bet ir moka įvairias pašalpas savo rajonų gyventojams, bet tik savo kai kada ir labai kuklaus biudžeto, o ne tų lėšų, kurias ruošiasi susigrąžinti Vyriausybė į savo dispoziciją, sąskaita. Valstybės kontrolė, atlikdama patikrinimus savivaldybėse ir ministerijose bei jų įstaigose, mato poreikį didinti tarnautojų, tvarkančių valstybės ar savivaldybių lėšas, sugebėjimus bei atsakomybę. Logiška ir teisinga būtų, jei valstybė skirtų finansų ir dėmesio mokymui, – tam, kad konkrečiai sričiai skirtos lėšos būtų efektyviai ir racionaliai panaudojamos būtent toje srityje ir būtent tiems Lietuvos žmonėms, kuriems valstybės parama labiausiai reikalinga, socialiai paremti.
Savivaldybės, kaip valdžios institucija, yra arčiausiai žmonių. Egzistuoja ne vienas ir ne du, o gerokai daugiau būdų, kaip užtikrinti, kad socialinėms išmokoms skirtos lėšos kartu su valstybės savivaldybėms deleguota funkcija būtų panaudotos būtent socialinei paramai, o ne kitoms reikmėms, kaip bando argumentuoti ministrė, siekdama pagrįsti savo pamąstymus apie savivaldybių nesugebėjimą racionaliai naudoti lėšas. Galbūt todėl ir senelių slaugos namų, vaikų globos namų steigimas savivaldybėse, arčiau globos reikalaujančiųjų gyvenamosios vietos, taip ir lieka laukti geresnių laikų, nes ir ši Vyriausybė vis dar nepajėgia atsisakyti sovietinių laikų mąstymo ir yra įsitikinusi, kad geriausiai ir teisingiausiai paskirstyti mokesčių mokėtojų pinigus gali tik ji. Ligi šiol daugumos socialinės pagalbos objektų steigimas savivaldybėse yra tik pačių savivaldybių reikalas, nes Vyriausybė vis dar remia tik centralizuotus, valdomus iš centro objektus.
Grįžtant konkrečiai prie neteisėto lėšų iš savivaldybių biudžeto paėmimo procedūros, tenka konstatuoti, kad remiantis galiojančiais įstatymais, tarp jų ir 2005 metų Finansinių rodiklių įstatymu, į kuriuos atsižvelgdamos savivaldybės patvirtino savo biudžetus, speciali tikslinė dotacija tapo savivaldybių biudžeto pajamomis. Šių pajamų niekas kitas, išskyrus Savivaldybės tarybą, negali peržiūrėti. Šiandien Vyriausybė siekia įtikinti Seimą, kad reikia elgtis priešingai, būtent taip, kaip elgtis neleidžia 120 Konstitucijos straipsnis: Savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai. Todėl, manome, Vyriausybei verta prisiminti ir 122 Konstitucijos straipsnį: Savivaldybių tarybos dėl jų teisių pažeidimo turi teisę kreiptis į teismą. Kaip tik juo greičiausiai ir pasinaudos savivaldybės, jeigu klausimai bus sprendžiami iš jėgos pozicijos.
Algirdas Vrubliauskas
Edmundas Pupinis
Donatas Jankauskas