Gyvename palyginimų pasaulyje, kurį skatina vis dažniau skelbiami reitingai, populiariausiųjų dešimtukai, milijonierių ir net milijardierių sąrašai. Nenorom įsijungiame į lyginimų žaidimą ir taip nejučiomis patenkame į savigraužos pinkles.
Stabdys ar postūmis?
Skaitytoja Solveiga S. iš Kauno, pasiūliusi šią temą, mums rašo: „Mane baigia „užknisti” tie nuolatiniai palyginimai, laimės formulės, per televizijas gausiai rodomi „sėkmės džentelmenai”, kitokie „laimingųjų” pavyzdžiai. Bjauriausia, kad tuo užsikrėtė beveik visos mano draugės. Kai tik susitinki, tai ir prasideda: tas nusipirko moderniausią automobilį, o anas – priemiestyje namą. Potekstė aiški: kokie mes esame vargšai, nes to neturime. Visai liūdna pasidarė, kad tokiai savigraužai pasidavė ir mano vyras, kuris anksčiau turto vaikymosi varžytuvėse lyg ir nedalyvavo. Net turėjo savo, kažkur nugirstą, bet jam patikusį posakį, kad visų pinigų niekada neuždirbsi ir net nepavogsi”.
Psichologai tvirtina, kad lyginimas, konkurencija iš esmės nėra blogi dalykai, nes verčia pasitempti, judėti į priekį, tobulintis. Tačiau tokie procesai tampa problema, kai pradedame lyginti nesulyginamus dalykus. Pavyzdžiui, jeigu pradėsime lygiuotis į garsų ir, žinoma, turtingą verslininką, jeigu tik pradėsime jam pavydėti gausių užsienio kelionių, vilų, baseinų, jachtų. Jeigu pamiršime kitą gyvenimo pusę – verslininko atsakomybę, riziką ne tik prarasti turtą, bet ir, kas šiais laikais vis dažniau pasitaiko, gyvybę. Ar tikrai tokiu atveju norėtume būti jo vietoje?
Arba vėl. Ypač į akis krenta pramogų verslo ryklių ir žuvelių spindintis gyvenimas, kurį matome TV ekranuose ar scenoje. Ir vėl pamatysime tik fasadinę pusę, kurią formuoja gausūs ir garsūs prodiuseriai, pulkai įvaizdžio formuotojų. Ne visi žino, kad ši kino ar estrados žvaigždė kas naktį žliumbia, nes negali turėti vaiko, negailestingai aptalžo sutuoktinis ar šiaip gyvenimo draugas.
„Apsišluoti” sąmonę
Specialistai savigraužą sieja su automatinėmis mintimis, nes jos gana greitai praskrieja, bet suspėja veiksmams padaryti įtakos. Gana dažnai bijome ką nors pradėti vien dėl to, kad suabejojame sėkme. Kitaip sakant, nesame įsitikinę, ar viskas tikrai pavyks. Negana to, kartais būname net įtikėję nesėkme. O po to graužiamės, kodėl taip nepadarėme, nesurizikavome ir pralaimėjome, kai tuo tarpu kiti…
Absoliuti dauguma žmonių rūpinasi kūno higiena: reta moteris išeis į gatvę nepasidažiusi, nesusišukavusi ar suglamžytais drabužiais. Tačiau retai kuris kreipia dėmesį į psichikos higieną. Todėl ne vienas nesuvaldytą savo blogą nuotaiką, susierzinimą nukreipia į kitus. Ypač būna skaudu, kai taip su pavaldiniais pasielgia jų viršininkas. Gal ne vienas vėliau supranta, kad pavaldinį be reikalo apšaukė, įžeidė, paniekino, bet toli gražu ne visi suranda drąsos atsiprašyti.
Su tokiu pat pasisekimu negatyvūs jausmai gali būti nukreipti sau. Net nesistengdami susirasime priekaištų. Pavyzdžiui, kodėl neturime tokios dailios figūros, kaip bendradarbės? Gerai, jeigu, sekdami jos pavyzdžiu, pradėsime laikytis dietos, kasdien lankytis sporto salėje. Dažniausiai bus taip, kad tobulumo siekiantys įpročiai labai patiks. Tada net pamiršime, koks buvo pradinis tokio poelgio akstinas. Tačiau gali būti ir atvirkščiai: man tai niekada nepavyks, todėl ir mėginti neverta, bet kartu nenustojame graužtis dėl kito geresnių pasiekimų. Didesnis nevisavertiškumo kompleksas – didesnė savigrauža. Atsiranda net savotiškas mazochizmas – mėgavimasis nesėkmėmis ir noras, kad kiti užjaustų ir padėtų, nors šiais, sėkmės kulto laikais, to tikėtis beveik beviltiška.
Šlovės kaina
Įvairiai žmonės reaguoja į sėkmę ir šlovę. Jeigu ji ateina po ilgų atkaklaus darbo metų, tai pasisekimas dažniausiai priimamas ramiai, neišmuša iš gyvenimo ritmo. Tačiau dabar, ypač jaunimas, sėkmės nori tuojau pat. Dėl to būriuojasi prie modelių agentūrų, spraudžiasi į visokiausio plauko realybės šou, net nuogi bėga į pilnutėlį stadioną. Tik tam, kad žaibiškai išgarsėtų. Tokia šlovė dažniausiai būna trumpalaikė. O jeigu tai buvo pagrindinis gyvenimo tikslas? Jeigu labai greitai įsijaučiama į „žvaigždės” personą, net galvojama, kad taip tęsis amžinai? Tada ištinka tikras siaubas, kai vieną rytą, kaip toje pasakoje, atsiduriame prie suskilusios geldos.
Susiduriame su masine kultūra, kurioje garsūs vardai kuriami tuščioje vietoje, kad tik užtektų pinigų ir mulkinamų žmonių. Taip ugdomi bebalsiai dainininkai, beraščiai rašytojai arba tiesiog „ekrano žvaigždės”. Anksčiau ar vėliau ateina vidinė krizė, tada įjunkama į alkoholį, narkotikus, net bandoma nusižudyti, nors, iš šono žiūrint, šlovės spinduliai tokie viliojantys. Psichologai net tvirtina, kad šlovė – psichikai pavojingas dalykas. Ypač tiems, kurie vaikosi pigių dalykų ir juos paverčia pagrindine gyvenimo atrama.
Kartais nepamatuotai pavydime šlovės ir pinigų net pasaulinio garso legendoms. Žinomą žmogų visada lydi didelis psichologinis spaudimas. Tą įrodo ir Elvio Preslio, Maiklo Džeksono ar kitų garsenybių pavyzdžiai. Juos pažįstantys iš arčiau tvirtina, kad šios žvaigždės gyvena ties nervų krizės riba, jiems būdingas vidinis nestabilumas, depresija. Tokių laimingais tikrai nepavadinsi, nes laimė ir šlovė ne visada būna suderinami dalykai. Matyt, todėl išminčiai vis bando bėgti nuo šlovės, mėgina slėptis vienuolynų celėse, nugrimzta į filosofinius apmąstymus.