Romualdas Ozolas, kadaise vienas populiariausių Sąjūdžio veikėjų, šiandien – prisiekęs euroskeptikas, Europos politiką nacionaliniu klausimu tiesiai lyginantis su Sovietų Sąjungos vykdyta okupuotų tautų atžvilgiu. Apie tai jis šiandien kalba lygiai taip užsidegęs ir įsitikinęs, kaip apie Lietuvos nepriklausomybės siekį kalbėjo 1988-aisiais. Jis mano, kad Lietuvos stojimas į Europos Sąjungą buvo klaida, visai lietuvių tautai gresianti tautinio tapatumo praradimu.
– Kas, Jūsų vertinimu, pastaruoju metu vyksta Europos Sąjungoje ir kaip šiame kontekste atrodo Lietuva, kurios Seimas patvirtino ES Konstituciją?
– Sužinoję referendumo dėl ES Konstitucijos rezultatus Prancūzijoje, su bičiuliais šventėme pergalę. Prancūzijos piliečių sprendimas – vienas epochos įvykių. Jis išsaugoja ir šiek tiek sustiprina viltį, kad šiuolaikiniame pasaulyje tautos dar gali ugdyti savo savitumą. Nes iki šiol buvo einama be stabdžių ir grasinama, jog per vadinamąją globalizaciją nuo žemės paviršiaus bus nušluota didžioji dalis nacijų ir išliks tik kelios pačios didžiausios bei stipriausios.
– Bet kuo čia dėta ES Konstitucija?
– Nes ES Konstitucijoje mėginama įteisinti europiečius kaip tautą Europos geografiniuose rėmuose. Man tai absoliučiai nepriimtina, mat šis procesas numato lietuvių, latvių, estų, slovėnų, slovakų ir kitų nedidelių tautų sunaikinimą ir pavertimą europidais.
– Tačiau juk tie patys prancūzai – viena iš didžiųjų Europos tautų…
– Esu girdėjęs sakant, kad prancūzai balsavo prieš Konstituciją taip pat ir dėl to, jog nenorėjo prarasti susikurtos socialinės gerovės. Iš pirmo žvilgsnio tai skamba lyg ir labai tolimai nuo to, ką aš sakau. Tačiau pabrėžiu – jie nenori atsisakyti SAVO susikurtos sistemos ir nenori jokio unifikuoto modelio visoje Europos Sąjungoje.
– Jūs sakote europiečiai arba „europidai”, į šią sąvoką įdėdamas tam tikros pagiežos?
– Europietis – man tai lygiai tas pats, kas buvo tarybinis žmogus arba homo sovieticus. Kai ir lietuviai, ir kazachai, ir čiukčiai buvo tarybiniai, nors tai buvo visiška nesąmonė.
– Šia prasme Jūs nematote jokio skirtumo?
– Ir viena, ir kita yra blogis. Tarybiniais laikais visų jų blogybių kontekste iki tam tikros ribos buvo galima ugdyti ir išlaikyti tam tikrą nacionalinę autonomiją, matyt, tikras visiškas rusinimas turėjo prasidėti tik 1987-aisiais. Europoje šiuo požiūriu yra daug blogiau. Būdamas Europoje net nejauti esąs nutautinamas. Nors Europos Konstitucija ir kalba apie nacionalinės tapatybės išsaugojimą, iš tiesų ji visomis finansinėmis ir kitomis priemonėmis naikinama.
– Ar galite kuo nors pagrįsti savo teiginį?
– Pats akivaizdžiausias pavyzdys šiuo metu – tarptautinių koncernų teisė nacionalinėse teritorijose naudoti savo pavadinimus originalo kalba. Visa Vilniaus padangė jau dabar yra angliška, du trečdaliai angliškų pavadinimų jau nusileidę iki pirmų aukštų sostinės Gedimino prospekte ir Senamiestyje. Aš siūlyčiau prisiminti, ar mes būtume patenkinti, jeigu neonai mūsų miestuose tarybiniais laikais būtų švietę rusiškai? Reikalas tas, kad dabar ateinantis kapitalas šią sąlygą kelia kaip neginčijamą. Kalbos klausimas, mano supratimu, pats jautriausias ir pažeidžiamiausias.
– Vis dėlto nacionalinės tapatybės išsaugojimas Europos Sąjungoje vargu ar yra tik deklaratyvus. Juk esama gausybės finansavimo programų, kurios ir skirtos tautiniam identitetui vystyti…
– Iš europinių kultūrinių programų finansuojamos tik tos, kurios skatina ES integraciją. Taip pat europido mąstyseną ir elgseną. Ką jau kalbėti apie masinę anglų kalbos kultūrą, kuri, peršama jaunimui per „popsą”, ilgainiui tampa norma.
– Argi nėra atvirkščiai? ES skiria lėšų, net reikalauja, kad būtų tam tikra būtinoji europietiškos kultūros produkcijos dalis. Net dirbtinai daugiau nei, tarkime, amerikietiškos?
– Akivaizdžiausias faktas – „Eurovizija”! Ar pamenate, kas atsitiko su puikia lietuviška daina „Strazdas”, kurią 1999-aisiais konkurse atliko Aistė Smilgevičiūtė? Tai buvo puiki daina, ne tik dainuota lietuviškai, bet ir kupina nacionalinio muzikinio kalbėjimo. Fiasko! Europai nereikia jokio nacionalinio kalbėjimo. Viskas turi atitikti europinį kalbėjimą – „popsą”. Tai yra europinės kultūros standartas, kuriam skiriama ir užtektinai dėmesio, ir pinigų.
– Tačiau vargu ar Europos Sąjungos plėtrą galime lyginti su komunistine okupacija. Vis dėlto stojome į ES savo noru, dargi išgyvendami, kad ten mūsų per ilgai nepriima…
– Visai neseniai man teko skaityti įdomią teoriją, kad nuo paskutinio praėjusio amžiaus dešimtmečio didžiųjų Europos šalių lyderiai susiorientavo, jog priešpriešoje su Rusija gali įgyti staigų pranašumą prarydami iš komunizmo jungo išsilaisvinusias tautas. Pasaulio bankas ir Tarptautinis valiutos fondas per savo finansavimo sąlygas sunaikino nacionalinius Rytų Europos šalių ūkius, atverdami galimybes taip pat ir Lietuvos ekonomiką perimti vakariečių kapitalui. Ir visas procesas turėjo baigtis politiniu ir juridiniu įforminimu, vadinamu Europos Sąjungos Konstitucija, kuri pas mus turėjo įteisinti ES viešpatavimą.
– Ar teisingai suprantu Jūsų nerimą dėl to, kad ES, Jūsų nuomone, neužtikrina didžiųjų Europos tautų ekspansionizmo mažųjų tautų atžvilgiu?
– Mano supratimu, Europos Sąjunga sukurta tam, kad jos institutai išspręstų žemyno periferijų (tokių kaip Lietuva – R.O.) perdavimo didiesiems problemas. Nors tą tikslą visi slepia, jis, mano nuomone, egzistuoja.
– Ar pačiam toks Jūsų teiginys neatrodo pernelyg deklaratyvus?
– Visai ne. Matau, kad yra tam tikro Lenkijos ekspansionizmo kadaise jos dominuotose Baltarusijos, Ukrainos ir, kas be ko, Lietuvos srityse. Vokietijos – Lenkijos srityse. Tačiau akivaizdžiausias pavyzdys – rimtai svarstomas kai kurių vokiečių organizacijų siūlymas Europos Sąjungos rėmuose atkurti Prūsijos regioną. Tai rodo, kad vis dėlto verta apie tai galvoti kiek kitaip, nei mąsto mūsų oficialioji valdžia ir oficialioji opozicija… Jais dėtas pirmiausiai mėginčiau labiau pasidomėti ir įvertinti, kokie susitarimai šiuo metu ruošiami tarp Maskvos ir Berlyno.
– Yra visai gerbiamų europiečių, kurie tvirtina, kad ES Konstitucijos atmetimas reiškia ir ilgus amžius tebesitęsusio Europos klestėjimo pabaigą. Jūs sutinkate su nuomone, kad Lietuva įstojo į žlungantį viršvalstybinį darinį?
– Filosofas Oswaldas Spengleris savo veikalą „Europos saulėlydis” parašė dar praėjusio amžiaus 18 metais… Sutinkant iš principo su tuo teiginiu, galima diskutuoti, kurioje vietoje saulutė tebėra: dar virš miško ar jau pasislėpusi. Baisiausias šio proceso ženklas yra ES Konstitucijos kūrėjų atsisakymas į ją įtraukti Europos krikščionybės išvadas ir paveldą. Kad ir ką kas sakytų, Europa sukurta vienijantis krikščioniškuoju matmeniu.
– O kas dabar, Jūsų nuomone, vienija Europą?
– Tikrieji Europos komunistai – Mitterandas, Fischeris, Schroederis – iki šiol mėgino vienyti Europą materialios naudos principu. T.y. ir toliau leisti europiečiams nedirbti ir išnaudoti kokius nors arabus, turkus ar kitus. Tačiau ši politika neturi ateities. Nes jau šiandien Vokietijoje – daugiamilijoninė turkų bendruomenė, Olandija nepanaši į Olandiją, Paryžiuje – ištisi imigrantų kvartalai, į kuriuos neįmanoma įeiti. Ir svarbiausia – ne integruotų imigrantų, o imigrantų, kurie gyvena uždarose bendruomenėse, kurie gyvena savo gyvenimą, turintį maža bendro su Europa. Ar taip bus ir Lietuvoje?
Rytas Staselis