Tenkindami tik pagrindinius vaiko poreikius, kai kurie tėvai pamiršta bręstančiai asmenybei ne mažiau reikalingus aukštesnius motyvus, suteikiančius žmogaus gyvenimui kryptingumą ir prasmę. Skatinimas kūrybiškai realizuoti savo sugebėjimus bei pagarbos vertybėms skiepijimas gali tapti svarbiomis mažųjų auklėjimo moralinėmis gairėmis.
Vertybių klausimas
Tenka gyventi vertybių perkainojimo laikmečiu, tad akivaizdžiai stebime, kad skirtingi žmonės nevienodai vertina daiktus ir reiškinius.
Vertybe gali tapti bet koks daiktas, procesas ar reiškinys, kuriam asmuo teikia didžiausią reikšmę ir kuris lemia to asmens veiklos kryptingumą.
Nors skirtingos vertybės dažnai tampa nesantaikos šaltiniu, jų pažinimas padeda geriau paaiškinti patį žmogų, jo elgesį ir veiklą.
Vertybinės orientacijos reguliuoja ir žmonių santykius, nes jos gali tapti privaloma elgesio taisykle jas išpažįstančių individų grupei. Kai reguliuojamoji funkcija yra susilpnėjusi, vertybės prilygsta viešai deklaracijai, nes jų skelbėjai nesiteikia jų laikytis.
Tenka susitaikyti su tuo, kad vertybės neišvengiamai kinta. Vieni dalykai nebetenka prasmės, o kiti ją įgyja.
Vis dėlto vis dar galime kalbėti apie tokias bendražmogiškąsias vertybes kaip taika, gėris, teisingumas.
Kai kurios vertybės itin svarbios ugdant vaikus, nes jos tampa savotišku kelrodžiu augančiai asmenybei.
Svarbiausi motyvai
Vertybės neabejotinai veikia kiekvieno žmogaus elgseną. Jos nulemia, kokia tvarka ir laipsniu bus patenkinti esminiai asmens poreikiai.
Vienas humanistinės psichologijos pradininkų Abrahamas Maslou (A.Maslow) išskyrė dviejų rūšių motyvus.
Pirmosios rūšies motyvai yra instinktyvūs impulsai, verčiantys žmogų atitinkamu elgesiu sumažinti ar panaikinti įtampą bei diskomfortą, kurį sukelia alkis, troškulys, pavojaus grėsmė, meilės ir kitų pripažinimo troškimas.
Šie poreikiai yra bendri visiems žmonėms, tačiau vaikai yra itin priklausomi nuo biologinį pagrindą turinčių motyvų, nes jie vadovaujasi malonumo principu ir siekia beatodairiško jų patenkinimo.
Kitos rūšies – vystymosi, augimo motyvai.
Jie taip pat tipiški kiekvienam individualiam žmogui, tačiau susiję su asmens egzistavimu aukštesniame, ne biologiniame lygmenyje.
Būties motyvams priskiriama neegoistiška meilė, ko nors mylėjimas nesavanaudiškai, savo galimybių vystymas ir realizavimas, aukščiausiųjų vertybių įgyvendinimas.
A.Maslou teigė, kad nepatenkinus svarbiausių žmogaus poreikių, sunku tikėtis motyvacijos aukštesniems siekiams.
Vertybinės orientacijos
Dar vienas žymus XX a. psichologas Erikas Fromas (E.Fromm) iškėlė žmogaus veiklos produktyvumo idėją. Savo darbuose jis aprašė keturias neproduktyvias vertybines orientacijas, trukdančias asmeniui atskleisti savo sugebėjimus ir kūrybiškumą.
Ėmimo vertybinės orientacijos žmogus yra įpratęs viską gauti. Jis laukia dovanų ar pagalbos iš išorinio pasaulio, nes pasąmonėje yra įsitikinęs, kad jo reikmes turi patenkinti kiti žmonės.
Atėmimo vertybine orientacija besivadovaujantis žmogus nelaukia malonių iš išorinio pasaulio ir pats atima jas iš kitų. Dažnai jam svarbu ne atimtas daiktas, bet pats atėmimo procesas, nes jo metu pajunta savo galią veikti.
Kaupimo vertybinės orientacijos požymis yra noras kaupti ir laikyti daiktus. Toks asmuo aplink save sukuria jam įprastą saugią aplinką, kurią siekia kiek galima labiau kontroliuoti. Panašios tendencijos stebimos ir jausmų pasaulyje, nes jame taip pat vengiama permainų bei rizikos.
Rinkos vertybinės orientacijos atstovas save traktuoja kaip objektą ar prekę. Tad jam būtina išryškinti tas savo puses, kurios sulaukia greičiausio pripažinimo ir paklausos tarp kitų žmonių. Kadangi rinkos kaprizai yra labai permainingi, toks asmuo kas kartą rizikuoja išgyventi menkavertiškumo jausmą, pasilikus su netikėtai nuvertėjusia viena ar kita savo savybe.
E.Fromas produktyvumu vadino sugebėjimą panaudoti savo kūrybines galias bei išvystyti gabumus, galinčius atsiskleisti daugelyje žmogaus veiklos sričių.
Kaltės jausmas
Vertybių sistemos susiformavimą patvirtina sveikas kaltės jausmas, kuris kyla tuomet, kai žmogus savo poelgiais nusižengia jo paties pripažintoms vertybėms.
Jei vaikas laikosi išorinių reikalavimų ir taisyklių vengdamas bausmės bei kitų nemalonių pasekmių iš aplinkos, brandi asmenybė pati gali kritiškai vertinti savo elgesį.
Vertybių sistemą atitinkančią elgseną lydi pasitenkinimo ir ramybės jausmas. Pažeidžiantis moralinius principus elgesys sukelia emocinę reakciją – kaltės, niekingumo jausmą, liūdesį ir depresiją, nepasitenkinimą savimi, apmaudą, gėdą.
Vertybių sistemos formavimosi trūkumai dažniausiai atsiranda dėl aplinkinių aplaidumo ir aplinkos nepalankumo.
Tad vaikų moraliniam auklėjimui turi būti skiriamas reikiamas dėmesys jau ankstyvojoje vaikystėje.
Pastebėta, kad svarbiausių būties vertybių atmetimas neišvengiamai sukelia asmenybės nukrypimą neigiama linkme.
Pavyzdžiui, tiesos nelaikantis vertybe žmogus nevengs melo, o niekinantis gėrį asmuo neabejotinai toleruos blogį.
Tėvų atsakomybė
Tėvų vaidmuo formuojant vaiko vertybių sistemą yra didžiulis. Juk dažnai jaunoji karta tiesiog kopijuoja vyresniųjų elgseną.
Suaugusiųjų veiksmai mažiesiems tampa atskaitos tašku jų pačių elgesio vertinimui. Tad tėvai asmeniniu pavyzdžiu turėtų skatinti savo atžalas rinktis produktyvią vertybinę orientaciją.
Iš meilės ir pagarbos vaikui gimstantys racionalūs, loginėmis pasekmėmis pagrįsti apribojimai padės vaikui išvystyti efektyvią vidinę savikontrolės sistemą bei sveiką sąžinės jausmą.
Suaugusiųjų pareiga padrąsinti mažuosius siekti savo prigimtinių gebėjimų bei kūrybiškumo realizavimo.