Taip norėjome nepriklausomybės, kad tampame nepriklausomi nuo Lietuvos

Kai dairaisi po Lietuvą ir galvoji, kas gerai, kas blogai – ir kodėl – prieini prie išvados, kad greta daugelio teigiamų poslinkių vis dėlto nesugebame atlikti poros paprastų, tačiau itin svarbių veiksmų.

Pirmiausia turime sutarti, kas vienija ir cementuoja Bendruomenę, kurios vardas – Lietuva. Gal tai skamba banaliai ar paprastai, bet paprasti dalykai sudaro esmę. Kai kas iš karto sakys, kad mus vienija kraujas, kalba ir meilė protėvių žemei. Jie teisūs, bet naujausia mūsų 15 metų istorija byloja, kad dar kažko trūksta. Kas vienijo ir mobilizavo Bendruomenę 1989 metais kovoje už jos laisvę, tas išlieka šventa, bet vien tai nebegali mobilizuoti Bendruomenės globalizuotame XXI amžiuje. Reikalinga dar kas nors.

Kai kam atrodė, kad mus vienys ir gelbės ėjimas į Vakarus, stojimas į Europos Sąjungą ir NATO, vėlesnis naudojimasis narysčių vaisiais. Jie buvo teisūs iš dalies – tai vienijo nemažą dalį Bendruomenės XX amžiaus paskutiniame dešimtmetyje iki pat įstojimo į minėtas Vakarų organizacijas prieš keletą metų. Tačiau dabar minėti Krantai pasiekti. Reikalingi nauji.

Nors atsikovojome teisę laisvai tvarkytis savo Bendruomenę ir įvedėme ją į panašių Bendruomenių klubą, nemažai Bendruomenės narių nėra patenkinti. Vieni ją palieka ir išvyksta į užsienį. Kiti jaučiasi pamiršti, nes jaučia neteisybę. Treti priklauso tiems 17 proc. žmonių, kurie gyvena žemiau skurdo ribos. Ketvirti įniršę, kad vadinamojo Bendruomenės elito atstovai, užuot dirbę dieną naktį Bendruomenės labui, viešai koneveikia vieni kitus. Penkti seniai palaidojo viltį, kad jie apskritai gyvena kažkokioje Bendruomenėje, ir tiesiog užkala pinigus. Tokių vis daugiau, ir tuo mažiau lieka pačios Bendruomenės.

Taip norėjome nepriklausomybės, kad patys tampame nepriklausomi nuo Lietuvos.

Štai kodėl pats pirmutinis veiksmas – atnaujinti Bendruomenės „Lietuva” cementą, sutarti, kad Bendruomenės nariai turi dalytis ne tik kalba ir istorija, bet ir gerove bei dėmesiu.
Pasidalyti – tai svarbiausias veiksmažodis Lietuvoje 2006 metais. Ne padalyti (tai komunizmas), o pasidalyti. Niekieno neverčiamiems. Mes per mažai apie tai kalbame. Tai atrodo taip natūralu, kad neva net neverta šnekėti. Iš tiesų kam šnekėti, jeigu žodį „solidarumas” visos partijos įsirašė į savo programas? Ir tuoj pasislėpė už šio skambaus ir daugeliui nesuprantamo termino.

Pavyzdį turėtų rodyti elitas. Politikai – priimdami pasidalijimo principą turinčius įstatymus, pasidalydami laiku ir informacija su rinkėjais, dažniau su jais bendraudami, padalydami savo laiką teisingiau tarp tų, kurie turi galią, ir tų, kurie jos neturi, „deponizuodami” politiką, kad joje nebeliktų ponų. Verslininkai – pasidalydami pelnu su darbuotojais, o įtaka – su darbuotojų atstovais. Žiniasklaida – pasidalydama eteriu su tais, kurie gal neturi kuo sužibėti, bet turi ką pasakyti Bendruomenei.

Sakysite, tai tušti žodžiai? Klausite, kur veiksmai? Veiksmai bus. Jie priklauso nuo mūsų. Bet visada iš pradžių būna Žodis. Tam, kad geriau suprastume vieni kitus.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Nuomonė su žyma , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.