„Mažeikių naftą” grįžta „blogi rusai”.
„Lukoilas” ir „Gazpromas” ketina suvienyti jėgas ir pasiimti įmonę, kurios pardavimas amerikiečiams kadaise buvo laikomas Lietuvos saugumo nuo Rusijos garantija.
Nereikia didelio įžvalgumo, kad pastebėtum, jog pasiimti Mažeikius ketinama nelabai derantis su Vilniumi. Juk yra „Jukos”, kuri neturi galimybių derėtis ir kuriai priklauso reikšmingas įmonės akcijų paketas. Taigi įtikima, kad dėl „Lukoilo” ir „Gazpromo” pirkinio bus susiderėta kažkur tarp Pietų Europos, kurioje slapstosi dalis „Jukos” akcininkų, ir kolonijos, į kurią bus išgabentas „gerasis rusas” Michailas Chodorkovskis.
Be to, sunkiai įtikima, kad Vilnius kaip nors sureikšmins šitą įvykį. Juk šiandien šalis ir vėl turi vienvaldį lyderį – Algirdą Brazauską ir socialdemokratus, kurių rinkimų finansinės ataskaitos rodo nenuilstamą „Lukoilo” dėmesį ir investicijas į šią politinę jėgą.
Kitaip nei Vakarai, kurie šaltąjį karą kariavo per visokias radijas („Svoboda” ir pan.), Rusija propagandiškai investuodavo į priešininko valstybių kairiąsias politines jėgas. Taip elgtis nepalyginamai naudingiau, nes „priešiški balsai” dar gali sukelti abejonių dėl to, ko siekiama, o kai reikalo imasi savas Algirdas arba Mykolas, jo patriotizmas niekam abejonių nekelia.
Žinoma, čia tik prielaida, tačiau sunku būtų abejoti, kad šitas premjeras ims dejuoti dėl to, kad „Mažeikių naftą” perimus „Lukoilo”-„Gazpromo” aljansui, reikšmingai padidės Lietuvos energetinė priklausomybė nuo mums nedraugiško kaimyno. Juo labiau jis neims krapštyti pinigų Mažeikiams iš Kremliaus išpirkti.
Viskas, ką A. Brazauskas gali nuveikti, tai, pasinaudojęs proga, kada ir taip viskas byra, parduoti Lietuvai dar likusias akcijas kokiai nors specialiai šiam pirkiniui sukurtai mistinei bendrovei, kurią sudarys žygūnai, jau sukantys ratus apie Vyriausybę.
„Mažeikių naftos” pardavimas socialdemokratams yra ir jų išlikimo garantas. Europos fondai ištirpo kaip lašas ant įkaitusio akmens. Įkaitusio nuo įsipareigojimų politikus remiančiam verslui ir nuo saviškių valdomų savivaldybių rėmimo. Niekam kitam neliko.
Jeigu ta Europos karvutė užtrūks, tai apskritai gali būti striuka, nes visi kiti fondai, kuriais prieš rinkimus gali laikinai atsipirkti nuo savo elektorato – vadinamosios „skurdo klasės” – taip pat ištirpo. Juk valstybės pelnas iš ekonomikos augimo, energetikos sektoriaus privatizavimo irgi buvo nukreiptas ta pačia kryptimi – remti premjero širdžiai mielus projektus. Statybas ir panašiai.
Taigi prieš rinkimus socialdemokratai pritrūks pinigų, todėl jų reikės skubiai prasimanyti ką nors parduodant. Problemos aštrumą rodo premjero pastangos vidury metų perdalyti regionams skirtus socialinius fondus, siekiant užkaišyti skyles, kurios radosi po nesėkmingo policininkų ir gydytojų streikų malšinimo. Jeigu net iš bankrutavusios Naujosios Akmenės ketinama atimti 2 milijonus socialinių lėšų, tai akivaizdu, kad įtampa yra didelė, o sentimentų liko mažai.
„Mažeikių naftos” pardavimą dar skatina ir tai, jog Seimu Vyriausybė pasitikėti gali vis mažiau. Minėtasis biudžeto perdalijimas stringa. Premjerui drįsta mesti iššūkius net toks „jaunas ir nepatyręs” politikas kaip Artūras Skardžius. Akivaizdu, kad vieningu rankų pakėlimu problemos neišspręsi. Pasikliauti tegali savimi ir savo, t.y. Vyriausybės, bizniu. Tas biznis yra dar likusio valstybės turto išpardavimas. O kas valstybei „dar liko” – dalis energetikos.
Ir jeigu Vyriausybė iš tiesų spės pasitvarkyti su šiuo sektoriumi, tai užprogramuos Lietuvos ateitį ilgiems dešimtmečiams į priekį. Užprogramuos taip, kad jos trajektorija, kurią dešinieji nukreipė į Vakarus, ims krypti atgalios, į Lietuvai vis labiau priešišką ir vis agresyviau į ją pretenzijas reiškiančią Rusiją.
Rūta Grinevičiūtė
„Vakarų ekspresas”