Benzinui pabrangus iki 4 litų už litrą kaipmat iššaučiau kontrolinį šūvį

Oi, laimingas kaip laimingas –

Kas gal apsakyti!

Kurią dieną kuro kainą

Didesnę gaunu pamatyti.

Taip sau panosėje niūniuoju perfrazuotas Antano Vienažindžio eiles, kai benzinui pabrangus iki euro už litrą absoliuti šalies vairuotojų dauguma tikriausiai būtų linkę nusišauti iš benzino kolonėlės pistoleto artimiausioje degalinėje. Žiūrėk, dar mėnuo kitas, ir litras benzino kainuos tiek pat, kiek du „Lietuvos žinių” egzemplioriai.
Daugumai šalies šeimų tai reiškia dar didesnes išlaidas kurui ir, žinoma, kitoms prekėms, kurių kainos sprygtelės aukštyn dėl padidėjusių vežimo sąnaudų. Taigi esama išties rimto pagrindo rankas ties sankryža į degalinę grąžyti, o paslapčiom gal net ir pravirkti. Bet ar būtina?!

Juk padidėjusios kuro kainos gali įkvėpti naujiems politiniams sprendimams, pavyzdžiui, imti ir galų gale nutraukti siaubingą miestų taršą, kenksmingą mašinų keliamą gaudesį bei vėžį keliančias (tiesiogine to žodžio prasme!) transporto spūstis. Jei būtų mano valia, benzinui pabrangus iki 4 litų už litrą kaipmat iššaučiau ir kontrolinį šūvį: bent dvigubai padidinčiau benzino akcizą lengviesiems automobiliams ir tiek pat sumažinčiau krovininiam transportui, kuriuo gabenamos prekės, bei keleiviniam transportui, kuriuo – nepatikėsite – galima kuo šauniausiai nukakti iš taško A į tašką B. Praktiškai tokį planelį galima įgyvendinti įpareigojus degalines atskirti benzino kolonėles lengvajam ir sunkiajam transportui bei uždraudus pilti kurą į kanistrus.

Žinoma, įsigalėjus tokiai utopinei tvarkai iki beprotybės išsikerotų benzino kontrabandos mastas, o vežėjai, ko gero, imtųsi prekiauti benzinu, nupiltu iš krovininių mašinų bakų. Tokiu atveju galbūt derėtų palikti vienodą akcizo mokestį ir lengvajam, ir sunkiajam transportui, o tą sumokėtą akcizą kokiu nors būdu vežėjams kompensuoti, pavyzdžiui, panaikinti transporto rinkliavas.

Jei toks scenarijus pasirodytų lyg pasakėlė vaikučiams, galima imtis grąžinti sumokėtą pridėtinės vertės mokestį už nusipirktą dviratį, kaip dabar – už kompiuterį. Beje, primenu, kad dviratis – tai tokia taikinga transporto priemonė, kuriai varyti naudojama fizinė žmogaus energija. Šit dviračiu gali drąsiai skuosti ir neturėdamas civilinės atsakomybės draudimo!

Išaugus dviračių paklausai bankrutuojančio „Ekrano” patalpose valstybė galėtų įkurti akcinę bendrovę „Baltik vairas II”. Tai bent kokybė būtų dviračių, sukurtų įgudusio kineskopininko rankų! Galimas daiktas, po kelerių tokios žaliesiems pritinkančios politikos metų „Mažeikių nafta” Lietuvos ekonomikoje vaidintų tik epizodinį vaidmenį, o konservatoriai su socialdemokratais pliektųsi, kam parduoti – rusams ar amerikiečiams – AB „Baltik vairas II” akcijas.

Tuo metu aplinkos ministras Arūnas Kundrotas būtų paskelbtas Šimtmečio žmogumi, o pasaulis Lietuvą minėtų kaip pavyzdį valstybės, sugebančios įgyvendinti perspektyvius ir originalius sprendimus.

Deja, tokios mintys pasmerktos likti naivaus idealisto užrašuose, mat Viktoro Uspaskicho plauko veikėjus renkančių, Vilniaus Šeškinės kalvas suniokojusį „Akropolį” dievinančių piliečių visuomenei globalinis sąmoningumas – tai lyg daugiaaukštė fizikos lygtis, dėl kurios neverta sukti galvos.

Tad kol kas tebūnie kaip buvę, o rūpesčius dėl miestų ekosistemų ir globalinio atšilimo palikime mūsų betono vaikams. Nori nenori visai greitai kažką tokio pat utopiško jiems reikės sugalvoti, kad išgyventų kancerogeniniame kietųjų dalelių, maisto konservantų ir genetiškai modifikuotų organizmų pasaulėlyje.