Priežasčių nerimauti dar nėra
Aldona Staponkienė, Seimo Valstiečių liaudininkų frakcijos seniūnė:
– Nėra priežasčių nerimauti dėl dabartinės koalicijos ir Vyriausybės stabilumo. Dirba tas pats premjeras, tas pats ministrų kabinetas, vyksta trijų valdančiųjų partijų derybos dėl laisvų pareigų užėmimo, priimami įstatymai ir nutarimai, kiti teisės aktai. Tad valstybės valdymo procesas nėra sužlugęs ir kol kas nematyti problemų, kurios galėtų tą procesą sužlugdyti.
Tad egzistuoja visiškai reali galimybė toliau normaliai dirbti šiai koalicijai ir jos sudarytai Vyriausybei.
Nereikėtų kelti didelės panikos dėl šiek tiek užsitęsusių derybų dėl naujų postų užėmimo. Yra pakankamai didelis laisvų pareigų paketas, dėl kurio reikia tinkamai suderėti tarp trijų koalicijos partnerių. O įvyko tik du derybų raundai. Jie, sakyčiau, buvo pakankamai geranoriški – visos partijos išdėstė savo pageidavimus, savo požiūrį, kaip galėtų būti tie klausimai išspręsti. Dabar prasidės konkretus derinimo procesas. Ir jis baigsis, manau, per artimiausias porą savaičių.
Žinoma, nėra lengva prognozuoti situaciją, žvelgiant į bent kiek tolimesnę perspektyvą. Bet egzistuoja trijų valdančiųjų partijų susitarimas dirbti kartu, veikia įvairių spręstinų klausimų derinimo mechanizmai, yra planų sustiprinti valdančiąją koaliciją, kad ji vėl taptų formalia dauguma Seime.
Visi žino, kad, sugriuvus šiai koalicijai, reikėtų formuoti naują. Tai būtų itin sudėtingas procesas, todėl to nelabai kas ir nori. Taip galime prieiti ir prie neeilinių Seimo rinkimų. Kita vertus, „vaivorykštės” idėja, žinoma, svarstytina, jeigu dabartinei koalicijai nepavyktų ilgesnį laiką padirbėti.
Stabilumo tikėtis neverta
Raimondas Šukys, Seimo opozicinės Liberalų ir centro sąjungos frakcijos narys:
– Situacija gana įdomi ir keista. Kol kas, bent jau iš šono žiūrint, trys valdančiosios partijos tiesiog dalijasi postus, likusius laisvus po vieno iš koalicijos partnerių pasitraukimo. Bet visiškai negalvojama, kaip sustiprinti tą koaliciją. Šiandien matome, kad nėra net aritmetinės daugumos Seime, kuri užtikrintų bent jau formalų palaikymą Vyriausybei. Ir nedaroma nieko, kad ta formali dauguma būtų atstatyta.
Atrodytų, valdančioji koalicija, dalydamasi laisvus postus, nesirūpina, kaip bus balsuojama Seime dėl Vyriausybės teikiamų įstatymų projektų, kaip bus tvirtinamas biudžetas, kas iš esmės ir yra valdančiosios daugumos sugebėjimų lakmuso popierėlis.
Galų gale atrodytų, kad negalvojama ir apie galimą situaciją, kad Seime gali tekti balsuoti dėl Vyriausybės įgaliojimų pratęsimo, jeigu joje po dabartinių pertvarkų pasikeistų daugiau kaip pusė ministrų. Vyriausybė neturėtų jaustis komfortiškai, laukdama tokio balsavimo, bet nebūdama tikra dėl pakankamai užtikrintos daugumos Seime.
Neabejoju, kad gali vykti kažkokios užkulisinės derybos dėl galimo valdančiosios koalicijos palaikymo ypatingai svarbių balsavimų metu. Žinodami, kokie politiškai patyrę yra socialdemokratai, nereikėtų stebėtis, jeigu paaiškėtų, kad bandoma tik „tam kartui” kokiu nors būdu postais ar dar kuo nors „papirkti” vieną kitą rėmėją iš daugumai nepriklausančių parlamentarų. Bet tokie susitarimai yra neilgalaikiai ir netgi, sakyčiau, žalingi valstybės stabilumui. Užkulisiniai susitarimai nėra garbingi.
Todėl stabilumo artimiausioje ateityje tikėtis neverta.
Neįmanoma pasakyti, kiek liko šiai koalicijai
Alvidas Lukošaitis, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas, politologas:
– Valdančiosios koalicijos ateitis priklausys nuo daugelio faktorių, todėl šiandien praktiškai neįmanoma pasakyti, kas ir kada valdžiai gali pakišti pagalį į ratus. Galimos įvairiausios situacijos, kitąkart net sunkiai įsivaizduojamos ar netikėtos, kurios parodys, kaip valdančioji koalicija sugeba dirbti toliau.
Dabartinių derybų dėl laisvų postų pasidalijimo nelaikyčiau tokia situacija. Neatrodytų, kad tik prasidėjusios derybos jau būtų įklimpusios. Mes galbūt norime kuo greitesnio rezultato, bet derybos yra pakankamai ilgalaikis procesas, todėl dar reikės kažkiek palaukti tų rezultatų.
Opozicija Seime yra labai fragmentuota, todėl ji turės bandyti ieškoti susivienijimo būdų tais atvejais, kai norės bendromis pastangomis kirsti per koalicijai jautrius taškus ir taip ją išjudinti ar išvis nugriauti. Kokie tie taškai, pasakyti nelengva, todėl turi būti kiekvienu atveju labai aktyviai analizuojama, ieškoma, kur galėtų būti skausminga vieta valdančiajai koalicijai.
Reikia įvertinti ir galimybę valdantiesiems susitarti su pavieniais Seimo nariais ar net atskiromis frakcijomis dėl palaikymo kokių nors svarbių balsavimų metu. Tokie susitarimai yra galimi ir netgi kurį laiką gana efektyvūs.
Todėl šiandien pasakyti, kiek liko šiai koalicijai, negalime. Jau po vienos kitos savaitės gali susidaryti tokia situacija, kad Vyriausybė žlugs, ir tada iškils naujos koalicijos formavimo galimybė. Beje, kitokia koalicija šiame Seime yra įmanoma. Tiktai pabandžius sudaryti tą kitokią koaliciją ir pasižiūrėjus, kaip jai sekasi dirbti, galima kalbėti apie pirmalaikius rinkimus.
Bet lygiai taip pat egzistuoja visiškai reali galimybė, kad ši koalicija, nors ir su tam tikrais nesutarimais ar nuolatinėmis problemomis, sugebės dirbti iki pat 2008 metais įvyksiančių eilinių Seimo rinkimų.