Išoriškai paprastai ramus Lietuvos banko (LB) vadovas Reinoldijus Šarkinas pratrūko.
Pastarosiomis dienomis iš jo lūpų daug dažniau nei paprastai buvo girdėti sodrūs keiksmažodžiai, gluminę ne tik žurnalistus, bet ir Vyriausybės darbuotojus.
Vyriausiąjį bankininką pribloškė Europos Sąjungos statistikos tarnybos „Eurostat” paskelbti ES valstybių infliacijos duomenys. Jie rodo, kad, nepaisant daugkartinių R.Šarkino tikinimų, Lietuvoje euras kitais metais greičiausiai nebus įvestas.
Pasirengęs atremti kaltinimus
Iki šiol R.Šarkinui pavykdavo apeiti aštrius kampus. Jo planai pavykdavo, o prognozės pildėsi.
Kaip bus šį kartą, jeigu Lietuva liks be euro? Tikriausiai daugelio akys nukryps į Lietuvos banką. Ar storos jo sienos apsaugos nepakeičiamu tapusį vyriausiąjį valstybės bankininką?
Apie tai su R.Šarkinu kalbėjomės dar gerokai iki šios savaitės juodojo ketvirtadienio, kai buvo paskelbti keliomis šimtosiomis Lietuvai nepalankūs „Eurostat” skaičiai.
„Visko gali būti. Tikriausiai atsirastų tokių, kurie bandytų kaltinti, kad kažko nepadarėme. Bet ne tie, kurie žino, ką veikia bankas ir jo žmonės”, – tuomet kalbėjo centrinio banko vadovas.
Tuomet, kaip ir dabar (tik be keiksmažodžių), jis siūlė dar palaukti, neskubėti su ankstyvomis išvadomis: „Gal dar viskas bus gerai?”
Ketvirtos kadencijos nebus
Nesunku nuspėti, kad tolstanti euro zona, galintys neišsipildyti pažadai ir žlungančios viltys – vienas sunkiausių laikotarpių ilgametėje 59 metų R.Šarkino karjeroje.
Per dešimtmetį šioje kėdėje būta visko – ir juoda, ir balta.
Tačiau R.Šarkinas neabejodamas prieš keletą mėnesių priėmė pasiūlymą dirbti toliau ir buvo paskirtas trečiajai penkerių metų kadencijai. Vienas svarbiausių paskyrimo motyvų – garantuoti sklandų euro įvedimą.
Ar po naujausių visu svoriu gulančių sunkumų dirbtų ir ketvirtą kadenciją?
„Net kalbų negali būti, – netikėtai energingai nukirto R.Šarkinas. – Manau, kad jau nusipelniau poilsio”.
Gal buvęs Adolfo Šleževičiaus vadovaujamos Vyriausybės finansų ministras, baigęs bankininko karjerą, sugrįš į politiką?
„Kartą jau sakiau jums – niekada. Galiu tik pakartoti – ne mano charakteriui tokie dalykai”, – rėžė bankininkas.
Pasivijo praeities atgarsiai
Žodžių vėjais nemėtantis, išoriniu santūrumu ir mažažodyste garsėjantis R.Šarkinas neatsitiktinai pabrėžė šią savo nuostatą.
Tolstantis euras – ne vienintelis pastaruoju laiku jį užgriuvęs sunkumas.
Nors su politika be didesnio gailesčio jis atsisveikino daugiau nei prieš dešimt metų, to laiko atgarsiai kartkartėmis ne juokais sudrumsčia patikimų centrinio banko sienų saugomą ramybę.
Bene viena juodžiausių praeities šmėklų jį užklupo šių metų kovo 3-iąją. Tą dieną „Lietuvos rytas” išspausdino skandalingai pagarsėjusio EBSW koncerno prezidento Gintaro Petriko interviu.
JAV kalintis G.Petrikas dienraščio žurnalistui atskleidė daugybę žmonių apiplėšusio koncerno veiklos užkulisius, ryšius su politikais ir išvardijo EBSW esą nupirktus to meto valstybės pareigūnus.
„Dar vienas toks etatinis darbuotojas buvo R.Šarkinas. Jis buvo finansų ministro pavaduotojas ir Valstybinio komercinio banko akcininkų susirinkimuose atstovavo valstybei priklausančioms banko akcijoms.
Mes buvome suinteresuoti, kad jis balsuotų taip, kaip reikia. Ir jis buvo pasodintas „ant atlyginimo”. Vėliau R.Šarkinas tapo finansų ministru, bet tai nieko nepakeitė”, – šie G.Petriko žodžiai prilygo sprogimui.
Prarado akmeninę ramybę
Priverstas viešai neigti G.Petriko interviu Lietuvos banko vadovas, ko gero, pirmą kartą per visą karjerą buvo praradęs viešai demonstruojamą akmeninę ramybę.
Užgriuvusių nemalonumų mastą išdavė veidas, kurį pakeitė sunkiai slepiamos pastangos išlaikyti santūrumą, nebūdinga bankininkui sutrikdyto žmogaus laikysena.
„O ką, galvojate, tai malonu? – visai nedraugiškai tarstelėjo pašnekovas. – Gali stengtis būti ramus, bet tai kainuoja nervų ląsteles. Esi toks, kaip visi, tik nereikia to rodyti”.
Ištikti panašių smūgių valstybės pareigūnai paprastai suserga, o pastaruoju metu net ir dėl menkesnių įtarimų praranda postą.
R.Šarkinui užteko savaitės atostogų. Ką tik trečią kartą jam patikėta vyriausiojo bankininko kėdė net nesujudėjo.
Pramušė ramybės šarvą
Tuo metu, kai buvo tyliai kuždamasi, jog šį kartą R.Šarkinui jau galas, ranką jam netiesiogiai ištiesė prezidentas Valdas Adamkus.
Šalies vadovas, net tiesiai klausiamas apie kaltinimus R.Šarkinui, išvengė komentarų aktualiausia kovo pradžioje tema ir kartu tarsi parodė pavyzdį kitiems, kaip reikėtų elgtis.
Vienintelis opozicijos lyderis Andrius Kubilius viešai pareiškė, kad tiesioginis kaltinimas korupcija yra toks akivaizdus, jog nepakanka vien paneigimų.
„Būtina arba apginti savo garbę ir orumą teisme, arba atsistatydinti”, – konstatavo Tėvynės sąjungos pirmininkas.
Generalinė prokuratūra atmetė R.Šarkino prašymą ištirti paskleistą šmeižtą.
Trumpam kilęs triukšmas, atrodo, tuo ir baigėsi.
Pirmasis „laisvas” biudžetas
Ar tai buvo pavojingiausios ir sunkiausios akimirkos per visą R.Šarkino karjerą?
„Galbūt”, – greitai ir kaip visada lakoniškai atsako Lietuvos banko vadovas.
R.Šarkino atmintyje pamažu iškyla seniai praėję, savaip įdomūs ir sunkūs karjeros laikotarpiai.
Lietuvos buitinės chemijos susivienijimas, Švietimo ministerija.
Kelerius metus dar sovietmečiu trukęs ekonomisto darbas Kuboje.
Iš užsienio 1983 metais sugrįžęs R.Šarkinas pradėjo dirbti Finansų ministerijoje ir kartu su ilgamečiu finansų ministru Romualdu Sikorskiu sulaukė dienos, kai teko sudaryti pirmąjį nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos biudžetą.
Viskas buvo nauja, kitaip. Reikėjo išsiaiškinti – kaip. Išmokti, padaryti ir įtikinti Aukščiausiąją Tarybą. Šiandien R.Šarkinas mano, kad tai buvo vienas sunkiausių laikotarpių.
Pirmasis kompiuteris šioje ministerijoje atsirado tik 1993-iaisiais. Iki tol biudžetas buvo kuriamas rankiniu būdu, net mažiausia klaida reiškė didžiulį kalną papildomo darbo.
1995-aisiais tapus finansų ministru daugiausia rūpesčių kėlė mokesčiai ir biudžeto pajamos.
Anot jo, buvo šventė, kai padėtis „perlūžo”.
„Į Lietuvos banką atėjau kaip į problemų sūkurį. Reikėjo sugrąžinti pasitikėjimą šalies bankais. Buvo labai sunku, bet nieko nėra neįmanoma”, – dėsto pašnekovas.
Smogė „Tauro” banko byla
Per ilgametę karjerą R.Šarkinas sudarė įspūdį pareigūno, kuris niekada nesilaikė įsikibęs aukštos kėdės, nesivaikė didelių pinigų.
Tačiau jam kažkokiu stebuklingu būdu visada pavykdavo ją išsaugoti net tuomet, kai virš galvos susitvenkdavo juodžiausi debesys. Tokių momentų būta ne vieno.
Pirmieji rimti raginimai R.Šarkinui atsistatydinti pasigirdo praėjus vos metams nuo jo paskyrimo Lietuvos banko vadovu.
Po liūdnai pagarsėjusio „Tauro” banko bankroto pradėjus narplioti jo įkūrėjo Genadijaus Konopliovo finansinės imperijos aferas, pradėta domėtis ir buvusio finansų ministro R.Šarkino vaidmeniu.
Pirmoji pradanginta 17 milijonų ekiu Europos Sąjungos paskola 1995 metų rugpjūtį buvo padovanota vos 12 tūkst. litų akcinį kapitalą turėjusiam „Taurui”, nors jau tuomet buvo aišku, kad šis lėšų stygiaus dusinamas bankas neturi ateities.
Moka gintis ir tylėti
Pinigų paskyrimas vienam ar kitam bankui teoriškai priklausė nuo Lietuvos banko, Finansų ministerijos ir Vyriausybės.
Nei anuomet, nei juo labiau dabar nėra paslaptis, kad sprendimus, kam skirti tarptautines ar valstybės garantuojamas paskolas, nulemdavo tuomečio premjero A.Šleževičiaus žodis.
Tačiau R.Šarkinas atkakliai gynė politikus. Jis visada tvirtino, jog niekas Finansų ministerijai jokio spaudimo iš viršaus nedarė.
Jeigu tai tiesa, tektų pripažinti, kad dėl iššvaistytų ES milijonų atsakingas tuometis finansų ministras R.Šarkinas ir tuometis Lietuvos banko vadovas EBSW statytinis Kazys Ratkevičius.
Kitam toks skandalas reikštų karjeros pabaigą. Bet ne laiku patylėti mokančiam R.Šarkinui.
Jo nepaskandino ir įtarimai, kodėl tuomet, kai Finansų ministeriją po šešiolikos metų palikęs R.Šarkinas 1996 metais išėjo vadovauti Lietuvos bankui, šis žlungančiam „Taurui” metė ne vieną gelbėjimo ratą?
Kai tyliai stebint Lietuvos bankui žlugo „Tauras”, buvo pažadėti rimti pokyčiai Kredito įstaigų priežiūros departamente. Tačiau atėjus per 1995 metų krizę suluošinto, bet po to atgaivinto „Litimpeks” bankroto eilei, LB tylėjo dar atkakliau ir ilgiau.
Palaikė abu prezidentai
Kas išgelbėjo R.Šarkiną, kai visos šios problemos pradėjo ryškėti, o įtarūs žvilgsniai nukrypo į centrinį banką ir jo vadovą?
Galbūt jam įprastas santūrumas, gebėjimas slopinti įtampą pateikiant sausus dalykinius ir ne visiems suprantamus argumentus? Galbūt tiesiog įdomūs sutapimai ar atsitiktinumai?
Antai gindamasis dėl „Tauro” reikalų R.Šarkinas nuginklavo kritikus teiginiu, jog tą dieną, kai buvo priimamas sprendimas įlieti į užakijusias G.Konopliovo imperijos arterijas ES milijonus, jis atostogavo.
Galima ieškoti įvairių priežasčių, bet lemiamas vaidmuo teko politikams.
Tiksliau – R.Šarkino gebėjimui pelnyti jų paramą sunkiomis akimirkomis.
Per 1997 metų skandalą jį savo plačia krūtine užstojo prezidentas Algirdas Brazauskas.
Manoma, kad laiku bei tinkamai prisistatydamas ir informuodamas apie padėtį R.Šarkinas greitai pelnė ir prezidentu 1998 metais išrinkto V.Adamkaus paramą.
Nuo reputaciją apjuodinusių abejonių bankininko skaidrumu praėjus vos dvejiems metams, kai 1999 metų rudenį žlugo Rolando Pakso Vyriausybė, prezidentas pasiūlė R.Šarkinui tapti finansų ministru.
V.Adamkaus žodis tapo lemiamas ir 2001 metais sprendžiant, kas vadovaus LB pasibaigus R.Šarkino kadencijai.
Tuomet V.Adamkus teigė, kad šio asmens kandidatūra padės išsaugoti šalies finansų sistemos stabilumą, taip pat efektyvią Lietuvos banko veiklą.
Už trečią kadenciją R.Šarkinas turėtų dėkoti ir Lietuvos tikslui įsilieti į euro zoną – siūlydamas jo kandidatūrą prezidentas teigė, kad tai padės sklandžiai įvesti eurą.
Užšaldyta vakarykštė diena?
R.Šarkino paskyrimai pasižymi išorine tyla ir dideliu politikų palaikymu.
Tačiau finansininkų pasaulio užkulisiuose jie sulaukia skirtingų vertinimų.
„Jis – neblogas vadovas, gebantis palaikyti reikiamus ryšius su politikais”, – taip R.Šarkiną apibūdino Vilniaus banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda.
„Ne visada mano prognozės išsipildo, tačiau šiuo atveju laikas parodė, kad buvau teisi”, – atsakė finansų analitikė ir europarlamentarė Margarita Starkevičiūtė, paklausta, kodėl R.Šarkinas yra nepakeičiamas ir labiausiai tinkamas vadovauti Lietuvos bankui.
Šiais žodžiais M.Starkevičiūtė priminė dar 2001 m., kai R.Šarkinas buvo skiriamas antrajai kadencijai, pareikštą nuostatą.
Tuomet analitikė teigė, kad prezidentas padarė didelę klaidą, nes centriniam bankui turi vadovauti naujos kartos bankininkas, kurio pasiūlymai atitiktų šiuolaikinės finansų rinkos reikalavimus.
Europarlamentarės nuomone, šiuolaikiškesnio žmogaus paskyrimas turėtų teigiamos įtakos finansų sektoriaus plėtrai, o prezidentas savo siūlymu užšaldė vakarykštę dieną.
Seni bičiuliai remia
„Apklausos rodo, kad Lietuvos bankas pelno labai didelį žmonių pasitikėjimą. Tai lemia ir vadovo asmenybė, gebėjimas organizuoti veiklą”, – „Lietuvos rytui” sakė buvęs finansų ministras ir Lietuvos bankų asociacijos prezidentas Eduardas Vilkelis.
Jį ir centrinio banko vadovą sieja sena, dar sovietmečiu kartu dirbant užsimezgusi pažintis: „Jis niekada nei bandė kam įtikti, nei pataikavo, o paprasčiausiai dirbo tai, kas jam pavesta. Todėl jo paskyrimas ir antrajai, ir trečiajai kadencijai yra logiškas ir suprantamas”, – kalbėjo E.Vilkelis.
Buvęs ministras priminė, kokiu laiku R.Šarkinas atėjo į centrinį banką: „Bankų, po to Rusijos ekonominė krizė. Šiuo metu – ramu, nes problemos buvo sprendžiamos dalykiškai ir sklandžiai”.
G.Petriko mestus kaltinimus LB vadovui E.Vilkelis pavadino „nesąmonėmis iš kalėjimo”: „Jeigu kiekvieną kartą į tai būtų reaguojama, šitaip visus galima išvalyti”.
Vertybė – tiesos sakymas
Paklaustas, kaip jam pavyksta pelnyti politikų paramą, R.Šarkinas atsakė, kad Lietuvos bankas su visais kalba dalykiškai ir normaliai bendradarbiauja, bet politikoje nedalyvauja.
Centrinio banko vadovas mano, kad labai svarbu visada sakyti tiesą: „Stengėmės niekada neapgauti. Kaip sakėme, taip visada ir darėme. Per vieną dieną pasitikėjimas neatsiranda. Yra rezultatai. Yra ir jų įvertinimai”.
Kokios savybės labiausiai praverčia šalies centrinio banko vadovui?
„Aš – normalus žmogus. Žmonos nemušu, burnelę padarau”, – pajuokavo R.Šarkinas.
Surimtėjęs bankininkas paaiškino, kad net ir labai protingas ar gabus žmogus vienas nieko nenuveiks.
Svarbiausia – mokėti organizuoti darbą, pastebėti žmones, galinčius ir gebančius spręsti problemas, pasitikėti jais, kai reikia – palaikyti.
Paguodos ieško miške
Ką daro bankininkai, kai jiems sunku ar net baisu – lošia kazino, skrenda papietauti į Paryžių ar Niujorką?
Išpešti atsakymą į šį klausimą buvo sunkiau nei kalbėti apie ne visada malonius karjeros vingius.
Vis dėlto R.Šarkinas apsisprendė šiek tiek praverti kruopščiai privatų gyvenimą saugančias duris: „Miškas, ežeras ir bitės – tai mano poilsis, džiaugsmas ir paguoda”.
Centrinio banko vadovo širdį užkariavo sodyba Švenčionių rajone, natūraliu savo žavesiu nurungusi ir Baltijos jūrą, ir tolimus užjūrius.
„Galiu sėdėti ir valandas žiūrėti į avilį. Tokia ramybė.
Ypač pavasarį, kai jos peržiemoja, išskrenda”, – R.Šarkino balsas ir akys sušilo.
Yra ir dar viena nenumaldomai į ją sugrįžti traukianti vieta. Tai – Kuba. Pirmoji sunki, bet užbūrusi kelionė į užsienį.
R.Šarkino karjeros kelyje tai buvo žaviausias laikas.
Gal kalta jaunystė, kurios žavesys didėja tirpstant laikui?
„Galbūt. Išvažiavau ir žalias, ir plikas kaip tilvikas.
Grįžau pasižmonėjęs ir tikras turtuolis – galėjau net keletą automobilių už uždirbtus pinigus nusipirkti”, – atvirauja paslaptingasis bankininkas.