Statistika sukrečia: apie 80 procentų paauglių bent kartą gyvenime yra pagalvoję apie savižudybę.
Tačiau nė vienas jų nepatvirtina, jog tikrai norėjo mirti. Dažniausiai jie tokį ketinimą aiškina kaip, jų nuomone, veiksmingą priemonę, galinčią padėti atkreipti į save suaugusiųjų dėmesį, išgirsti iš tėvų, aplinkinių taip trokštamus žodžius: „Aš tave myliu, tu man reikalingas”.
Nori pamokyti
Vaiko mintys apie savižudybę – protu nesuvokiama! Kas jį pastūmėja tokiam žingsniui? Juk jis dar nė nesupranta, kas yra gyvenimas, bijo skausmo.
„O jis ir neketina. Vaiko, paauglio sąmonėje dar nėra susiformavusi reali sąvoka „mirtis”, – sako mokslininkas, klinikinės psichologijos centro vadovas Sergejus Jenikolopovas. – Jis niekaip negali patikėti, jog mirtis – tai pabaiga. Vaiko supratimu (net iki 17 metų ), savižudybė turi vykti taip: „Prisirysiu tablečių, mane laidoja, visi verkia, gailisi, kad buvo neteisingi, sielvartauja dėl baisios netekties. Ir štai tokiu momentu aš keliuosi gyvas ir sveikas! Suaugusieji pamokyti! Gyvenimas tęsiasi!”
Tai daugelio apie savižudybę galvojusių ar net mėginusių tai padaryti paauglių komentarai.
Išvada kuo aiškiausia: tai mėginimas atkreipti į save dėmesį, troškimas būti svarbiam, mylimam.
Nė vienas vaikas mirti nenori. Tai patvirtina ir išgelbėtieji. Iki paskutinės sekundės jie viliasi, jog kas nors juos sustabdys.
Pakanka smulkmenos
Tradicinės vaikų savižudybių priežastys visiems žinomos: nesėkmės mokykloje, konfliktai su bendraamžiais, problemos su tėvais, nemokėjimas rasti būdų pašalinti iškilusius sunkumus, nesugebėjimas jų įvertinti.
Dažnai paaiškėja, kad kraupiam žingsniui vaiką paskatina kokia menka smulkmena, net pasakyta frazė.
Pavyzdžiui, vaikų psichologė papasakojo tokį atsitikimą, kuris paaiškėjo po vaiko mėginimo nusižudyti. Mokytoja antrokėliui parašė pastabą dėl neatidumo. Vaikas graudžiai apsiverkė. Pedagogė, lyg norėdama vaiką nuraminti, pasakė: „Ir ko čia dabar pravirkai lyg mergiūkštė! Žiūrėk, dar dėl to imsi ir pasikarsi!”
Šiurkšti pastaba paveikė…
Psichologo konsultacijų metu paaiškėjo, jog vaikas buvo labai pažeidžiamas, jautrus, namuose žiauriai baudžiamas. Tačiau antipedagogiška mokytoja to nesuvokė.
Tokiai rizikos grupei priskiriami į depresiją linkę, kvaišalus vartojantys paaugliai, asocialių tėvų, prievartą patiriantys vaikai, nėščios paauglės, įsimylėjėliai.
Suaugusieji dažnai irgi samprotauja kaip nesubrendę: kam, girdi, vaikui žudytis?
Vaikas gali kiek ir pagąsdinti suaugusiuosius, pavaizduoti, kad išgėrė tablečių. Tačiau tokiam gudravimui paauglys dažnai nėra psichologiškai pasirengęs.
Tai suaugusių mąstymo detalė.
Didvyriškumo kultas
Savižudybių priežastis tyrinėjantis psichiatras Vladimiras Voicechas iškėlė dar vieną bėdą, skatinančią vaiką kelti ranką prieš save.
Visuomenėje priimta save nuskriaudusį žmogų laikyti auka, kurią tokiam žingsniui pastūmėjo gyvenimo aplinkybės, artimi nesupratingi žmonės.
Dėl to jis užjaučiamas, jo gailima.
Tokioms nuotaikoms vaikai labai imlūs: suaugusiųjų samprotavimai ir užuojauta mirusiajam ne vienam sukelia norą nuoskaudos atveju šitaip pamokyti skriaudėjus, neteisiuosius.
Todėl suaugusieji, užuot vaikų akivaizdoje skubėję teisti ar užtarti, turėtų objektyviai aptarti ir pakėlusio prieš save ranką vaiko, paauglio klaidas: nenuovokumą, nemokėjimą rasti išeities, gal ir kaprizingumą, kerštingumą, išlepimą, egoizmą.
Tegul vaikas susiformuoja neigiamą požiūrį į savižudybę ir nemano, kad buvo padaryta kažkas didvyriška.
Labai liūdina bandymų nusižudyti padariniai. Paprastai jie būna žiaurūs.
Didelė išgertų tablečių dozė gali sutrikdyti širdies darbą, atraminę judėjimo sistemą.
„Skrydis” iš balkono ar nuo stogo gali visam gyvenimui žmogų prikaustyti prie invalido vežimėlio.
Todėl vaikui reikia aiškinti, jog klaidingas sprendimas nebus vertas jokios pavėluotai rodomos suaugusiųjų užuojautos ar meilės.
Labiausiai gailėtis savo suluošinto gyvenimo teks jam pačiam.
Reikia atidumo
Vaikai nieko nemoka slėpti. Jie visada vienokiu ar kitokiu būdu duoda ženklą ir apie savo ketinimus.
Tie signalai – tai taip pat išreikšta viltis, jog dar kas nors ateis į pagalbą.
Kiekvienu savo poelgiu, žodžiu, net kaprizu vaikas tarytum sako: „Pažiūrėk į mane. Suprask, kaip man blogai! Padėk man! Mylėk mane!”
Dažnai vaikai tai pasako ir garsiai. Verta suklusti, jei jie kalba, kad be jų pasaulyje niekas nepasikeis ar „rytoj manęs čia jau nebus”.
Tragišką savo sumanymą paprastai vaikai ilgokai nešioja savyje.
Be tvirtos nuostatos staiga prieš save kelti ranką jiems baisu.
Tačiau kai sprendimas jau subręsta, jie stengiasi viską padaryti gražiai. Neretai net paskutinėmis dienomis ar minutėmis stengiasi sutvarkyti „žemiškus” reikalus: sudeda savo daiktus, sutvarko kambarį, stengiasi grąžinti skolas, susitaikyti su „priešais”.
Atiduodamas draugui, broliui kokį daiktą, kurį labai mėgo, vaikas gali pasakyti: „Imk, man jo daugiau nereikės”.
Kartais vaikai ryžtasi lėtai mirčiai: nustoja valgyti, būna apatiški, ryja narkotikus ne dėl to, kad jiems patinka, o turėdami kraupų tikslą.
Dažnai, išgyvenę kokią nors krizę, vaikai nustoja mokytis, nekreipia dėmesio į savo išvaizdą, higieną.
Suaugusiųjų akimis tų krizių priežastys dažnai yra labai nerimtos, bet vaikui atrodo priešingai.
Todėl reikia būti atidiems.