Dauguma Kauno romų, kaip ir kituose miestuose, gyvena skurdžiai ir jaučiasi diskriminuojami. Jie tikina, kad valdžia nesistengia padėti jiems puoselėti kultūros ir užsimerkia prieš jų socialines problemas. Valdininkai savo ruožtu tikina, kad yra romų integracijos programų ir galimybių pritraukti paramos iš Europos Sąjungos, tačiau pasigendama pačių romų iniciatyvos. Tuo tarpu aktyviausieji romai lyderiai palieka Kauną ir išvyksta į užsienį.
Europos komisijos kovai su rasizmu ir netolerancija ataskaitoje pažymima, kad Lietuva nepakankamai įgyvendina rekomendacijas dėl kovos su rasizmo apraiškomis prieš žydus ir romus. Konstatuojama, kad, nepaisant kai kurių valdžios sumanymų, romai ir toliau yra skriaudžiami, kenčia nuo išankstinio nusistatymo ir diskriminacijos įvairiose srityse.
Jaučiasi atstumti
Kauno romai turėjo kelis aktyvius bendruomenės lyderius, bet dabar jie išvykę į užsienį ir sugrįžta tik trumpam. Labiausiai romų reikalais šiuo metu rūpinasi 60 metų Steponas Aleksandravičius. „Dabar čia liko vargingiausiai gyvenantys mūsų tautos žmonės, ne paslaptis, kad dalis jų verčiasi ir nelegalia veikla, – kalbėjo S.Aleksandravičius. – Tačiau nesuprantu, kodėl visiems romams klijuojama narkotikų platintojų etiketė. Taip, tokių yra, tačiau pažiūrėkime, kas jiems tuos narkotikus tiekia arba gamina – argi ne lietuviai?”
Jis apgailestauja, kad nemažai romų jaunimo anksti pradeda vartoti alkoholį, kvaišalus. „Jiems trūksta užimtumo, todėl mums labai reikėtų sporto salių, juk daug mūsų tautos atstovų pasaulyje yra pasiekę nemažų sportinių laimėjimų, – sako S.Aleksandravičius. – Bendrose salėse, manau, mūsų netoleruotų, Lietuvoje mes vis dar laikomi žemesne rase ir negalime laisvai jaustis viešumoje”.
Gyvena skurdžiai, bet tvarkingai
Dauguma aplankytų romų glaudžiasi ankštuose būstuose. „Gyvename septyniese viename kambarėlyje: aš, mano paaugliai sūnūs, vyresnės dukros, kurios dar augina šešerių metų berniuką ir pusės metų mergaitę. Vaikai grįžę iš mokyklos, neturi sąlygų rengti namų darbų, miegame ant grindų”, – guodėsi Rožė Bagdonavičienė.
Jos šeimai būstą Linkuvos gatvėje skyrė Savivaldybė. Pagausėjus šeimynai reikia daugiau erdvės. R.Bagdonavičienė sakė, kad jau kelerius metus laukia didenio buto, bet eilė, pasak jos, nejuda iš vietos.
Moteris pasakojo, kad skurstančiai šeimynai daug padeda kiti šalia gyvenantys romai, giminės. „Kas nors gauna pašalpą – skolina kitiems, taip ir verčiamės”, – kalbėjo R.Bagdonavičienė.
Nors aplankytos šeimos ir gyvena apleistuose pastatuose, tačiau moterys rūpestingai palaiko švarą ir tvarką.
„Aukso amžius” buvo sovietmečiu
Romai minėjo, kad seniau vyrams dirbti fizinį darbą buvo negarbė, bet jie tebėra neginčijami autoritetai šeimoje. „Dabar padėtis keičiasi, pavyzdžiui, užsienyje jau dirba ir vyrai, nes taip naudingiau”, – teigė S.Aleksandravičius. Stoties turguje irgi galima išvysti drabužiais prekiaujančius romus. Vis dėlto dažniausiai pigesnes cigaretes arba rūbus pardavinėja moterys. Jos rūpinasi ir pašalpomis Savivaldybėje, ateina prašyti maisto į seniūnijas, labdaros organizacijų „Caritas”, prašo paramos vaikščiodamos po butus.
Moterys pasakojo, kad savotiškas Kauno romų „aukso amžius” buvo sovietmečiu, kai jie iš Lietuvos po visą Sąjungą vežiodavo ir pardavinėdavo kauniečių pogrindžio mezgyklose numegztus megztinius, perparduodavo kitus pigiau įsigytus drabužius. S.Aleksandravičiaus teigimu, šaliai atgavus nepriklausomybę, romai patyrė tikrą Kauno mafijos pogromą. „Daugybė praturtėjusių romų buvo apiplėšti, sumušti, buvo ir žmogžudysčių, bet policija į tai nesikišo, – tvirtino jis. – Tada daug romų turėjo bėgti į Rusiją”.
Nykstanti mažuma
Paskutinio gyventojų surašymo duomenimis, Kauno mieste 2001 metais gyveno 360 romų. S.Aleksandravičius mano, kad dabar jų geriausiu atveju tėra apie 200. Dauguma gyvena Aleksote, Vilijampolėje, Šančiuose, Centre, šiek tiek Šilainiuose. „Deja, matau, kad mes nykstame, nėra kam puoselėti tautinės kultūros, gali būti, kad dar po kokių dešimties metų jau nebus galimybės išgirsti čigoniškų romansų, pamatyti ugningų šokių”, – apgailestavo romų lyderis.
Jis svajoja apie savaitgalio mokyklą, kur romų vaikai galėtų mokytis gimtąja kalba, susipažintų su savo tautos istorija, mokytųsi kitų kalbų.
Kauno įvairių tautų kultūrų centro direktorius Dainius Babilas sako, kad tai įgyvendinama idėja. „Tačiau patys lyderiai turi rasti būdų, kaip paskatinti šeimas leisti į tokią mokyklą savo vaikus, – teigė D.Babilas. – Vilniuje vaikai noriai lanko dienos centrą, bet jiems ten tik keli žingsniai nuo namų, didžioji dalis sostinės romų gyvena koncentruotai, o Kaune tėvai tikina, kad negali skirti lėšų viešajam transportui”.
Bendrauja su tautiečiais užsienyje
S.Aleksandravičius tvirtino, kad jo tautiečiams kitose Europos šalyse daug lengviau. „Ten romų kultūra nepalyginti geriau rūpinamasi. Teko daug bendrauti ne tik su Vakarų šalių, bet ir Vidurio Europos romais, iš jų tiksliai žinau, kad šalys iš fondų gauna pakankamai lėšų romų integracijai ir kultūrai plėtoti”, – tvirtino jis.
S.Aleksandravičius vadovauja romų liaudies muzikos ansambliui „Suno”. Grupė dalyvauja įvairiuose tarptautiniuose festivaliuose, ne kartą yra laimėję ir pirmąsias vietas. S.Aleksandravičius dar koncertuoja užsienyje kaip gitaristas, jaunystėje dainavo Kauno taksi parko estradiniame ansamblyje.
„Savo dainomis garsiname Lietuvą užsienyje, tačiau paramos iš Tautinių mažumų ir išeivijos departamento nesulaukiame: savo lėšomis važiuojame į renginius, siuvamės drabužius, kurie tikrai nepigūs, nes ne kiekviena siuvėja juos sugeba pasiūti, o departamentas davė tik 5 tūkst. sintezatoriui įsigyti, – pasakojo S.Aleksandravičius. – Visur sako: rašykite paraiškas, renkite projektus, bet mes be klaidų to padaryti nesugebame, todėl norime pagalbos, tuo tarpu Kauno įvairių tautų kultūrų centre man sako, kad tam skirti laiko darbuotojai neturi galimybių”.
Vilniečiams – daugiau dėmesio
D.Babilas teigė, kad centre iš viso dirba tik penki žmonės ir jiems nėra galimybių rengti projektus, juos koordinuoti, rašyti ataskaitas. „Bet nereikia norėti visko daug ir iš karto. Romams yra skirti du kabinetai, kur jie galės kurti savo informacinį centrą, užsiimti kita veikla, tereikia didesnio jų pačių aktyvumo”, – mano direktorius.
Tautinių mažumų ir išeivijos departamento tautinių mažumų skyriaus vedėja Rasa Paliukienė teigė, kad šalies romų kultūros sklaidai metams valstybė skiria 40 tūkst. litų. „Visa kita įmanoma gauti tik iš projektų”, – sakė ji.
Vilniuje veikia už ES lėšas įkurtas Romų visuomenės centras. „Jame įgyvendiname aštuonis šios tautinės mažumos integracijos projektus: padedame gauti pasus, vairavimo pažymėjimus, rengiame profesinio mokymo kursus”, – teigė centro vadovė Svetlana Novopolskaja. Pasak jos, romai yra specifinė etninė grupė ir visoje Europoje jai taikomos išimtys ten, kur kiti susiduria su sudėtingomis biurokratinėmis procedūromis.
Lietuvos vaikų fondas taip pat yra laimėjęs romų integracijos projektą ir padeda keliolikai Vilniaus, Šalčininkų ir Ukmergės romų įgyti floristų, automobilių šaltkalvių profesijas, moko dirbti kompiuteriu, anglų ir lietuvių kalbų.
Kaune nevykdomas joks romams skirtas projektas. „Tačiau manau, kad anksčiau ar vėliau ne tik Vilniaus, bet ir mūsų miesto romų problemos bus pastebėtos, – tikisi D.Babilas. – Vilniuje romų socialinės ir kriminalinės problemos labai ryškios ir aiškiai matomos, nes dauguma jų gyvena vienoje teritorijoje, o mūsų mieste taboro nėra – visi išsibarstę įvairiose vietose ir problemos ne taip rėžia akį”.
Keistinas požiūris
Socialinės etikos instituto direktorius Julius Norvila mano, kad valdžios bandymai kurti romų integracijos programas nebus efektyvūs tol, kol nepakeisime požiūrio į romus. „Mes neturime į juos žiūrėti globėjiškai, – tvirtino jis. – Nors dauguma jų ir neišsilavinę, tačiau pakankamai protingi ir gudrūs”. Direktoriaus nuomone, būtinas partneryste paremtas bendradarbiavimas. „Kuriamose programose ir projektuose reikia pačių romų dalyvavimo, kad žinotume, ko tiksliai jiems reikia ir kokios priemonės būtų geriausios, – mano jis. – Naivu tikėtis, kad, pavyzdžiui, išmokius romes adyti kojines už grašius, jos tą darbą ir dirbs – verčiau rinksis tegul ir nelegalų, bet lengvesnį ir pelningesnį užsiėmimą”.
Pamokanti patirtis
J.Norvila pabrėžė, kad yra dalykų, kurių iš romų reikėtų pasimokyti ir mums. „Didžiausia dabartinės Lietuvos gėda – nužudomi ir išmetami į konteinerius kūdikiai, paliekami vaikai, – kalbėjo jis. – Tuo tarpu romai šimtmečius žinojo, kaip perimti dalį jaunų, nepatyrusių tėvų atsakomybės už mažamečius palikuonis ir padalyti ją visai bendruomenei. Jų patirtis užauginti vaikus sudėtingiausiomis sąlygomis tikrai pamokanti”.
S.Aleksandravičius kalbėjo, kad šimtmečius buvusi klajokle jo tauta pasauliui davė daug gražių dalykų. „Sėslių tautų civilizacija kūrė ginklus, naikino viena kitą, prievartavo, žudė, o mes, nors ir neturime savo valstybės, bet dovanojome flamenko šokį, suteikėme naują gyvenimą rusiškam romansui, – kalbėjo jis. – Yra tokia mūsų legenda. Kai Dievas dalijo tautoms žemės, čigonas pavėlavo. Matydamas verkiantį gailestingasis kūrėjas pasakė: nors tu ir neturėsi savo tėvynės, turtų, tavęs nemėgs kitos tautos, bet aš dovanosiu tau talentą, kad užkariautum pasaulį savo dainavimu ir grojimu”.