Kasmet balandžio 17-ąją, jau dešimt metų, Šiaulių Ginkūnų kapinėse prie juodo marmuro paminklu pažymėto kapo susirenka būrelis Lietuvos karių. Atvažiuoti stengiasi visi, kas tą dieną būna Lietuvoje. Neoficialus tradicinis susitikimas – buvusių draugų pagarba ir atminimas 1996 metais Bosnijoje žuvusiam taikdariui iš Lietuvos, Šiaulių krašte gyvenusiam 23-ejų metų Normundui Valteriui.
1996 metų balandžio 17 dieną, patruliuojant karo nusiaubtoje Bosnijos žemėje, pirmojoje NATO misijoje dalyvavęs Lietuvos karys žuvo visureigiui įvažiavus į minomis nusėtą lauką. Toks pat likimas ištiko ir visureigį vairavusį Danijos karį, o dar du ta pačia mašina važiavę lietuviai Valdas Žalpys bei Gintaras Putys buvo sunkiai sužeisti. Iš paskos kitu automobiliu važiavę dar trys Lietuvos kariai laimingos lemties buvo išgelbėti – vėliau paaiškėjo, kad karo audrų pakeistos ir jokių žemėlapių neatitinkančios vietovės buvo kaip voratinkliais išraizgytos minų nėriniais.
Pirmoji ir iki šiol vienintelė Lietuvos taikdario žūtis privertė susimąstyti misijų organizatorius, ar pakankamai dėmesio skiriama karių saugumui užtikrinti.
Po mirties vyresnysis leitenantas Valteris buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus antrojo laipsnio ordinu. Kario motina saugo ir du kitus sūnui skirtus apdovanojimus – NATO Taikos medalį bei Jungtinių Tautų medalį.
Praėjusį pirmadienį, beveik patį vidurdienį, žuvusio kario Valterio palaikus po skarota egle priglaudusių Ginkūnų kapinių rimtį perskrodė trys automatų salvės. Brolio, sūnėno, buvusio tarnybos draugo kapas, kaip ir kasmet tą dieną, pražydo skaisčiai raudonais ir baltais žiedais. Juos atnešė Valterio sesuo Daiva, keli Latvijoje gyvenantys artimieji, draugai bei būrelis buvusios misijos Bosnijoje karių. Baltų gėlių vainiką padėjo ir Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Algirdo motorizuoto pėstininkų bataliono, kuriame tarnavo Valteris, kariai.
Tačiau čia nebuvo kario motinos padėtų gėlių – jau penkerius metus Jungtinėse Valstijose kartu su vyresniąja dukra Dalia gyvenanti moteris sūnaus žūties dešimtąsias metines pažymėjo ten. Nelengvai Lietuvoje besivertusi kario motina Aldona Kaveckienė, kaip ir vyresnioji Valterio sesuo, paliko žemę, kurios vardą savo gyvenimu įprasmino sūnus. „Negali būti gilesnės prasmės, kaip žūti vardan Tėvynės, – taikdario laidotuvių dieną prie kapo duobės sakė tuometinis krašto apsaugos ministras Linas Linkevičius. – Tavimi mes didžiuojamės, Normundai, o Tu gali didžiuotis savo motina, kuri taip tvirtai priėmė tą karčią tiesą ir taip teisingai suprato Tavo trumpo gyvenimo prasmę.”
„Ta mirties prasmė – tai tik dabar kuriama istorija. Aš tos prasmės nelabai įžiūriu – Normundas žuvo labai jaunas, o man labai norėjosi turėti brolį. Dabar – tik prie jo kapo tegaliu ateiti”, – sakė žuvusio kario sesuo Daiva. Ji – vienintelė iš šeimos, praėjusį pirmadienį galėjusi atvykti į Valterio žūties paminėjimo dešimtąsias metines.
Pati jau dvejus metus Anglijoje uždarbiaujanti moteris pripažino, kad ne itin geras gyvenimas privertė išvažiuoti iš Lietuvos ją pačią bei motiną su seserimi. „Lietuva kol kas nesuteikia tos galimybės – gyventi normaliai, todėl dauguma ir lekiam ten, kur galima pragyventi, ne tik egzistuoti”, – sakė žuvusio kario sesuo.
Su vyresniąją dukterimi JAV gyvenanti 59-erių metų Valterio motina sūnaus kapo negali aplankyti – ji kasmet uždega atminties žvakę tolimoje šalyje, o prie Normundo nuotraukos padeda gėlių.
„Nesikreipėme dėl galimybės atvykti į Lietuvą nei į ambasadą, niekur, nes nelabai tikiu, kad kas nors tą galimybę suteiktų. Aš – vienintelė, kuri galiu atvykti į Lietuvą”, – sakė sesuo Daiva. Pasak moters, čia tik kapas, o prisiminimai apie Normundą keliauja kartu.