Žemės gyvybė galėjo paveikti pačios planetos evoliuciją

Mokslininkai mano, kad senovėje mikrobai sukūrė cheminę energiją, reikalingą žemynams susikurti. Šis teiginys atitinka Gajos hipotezę, teigiančią, kad gyvybė pati sau susikuria sąlygas, reikalingas jai išgyventi. Ši teorija padėtų paaiškinti kodėl žemynų pluta atsirado būtent tuo metu, kai atsirado, o taip pat paaiškintų granito atsiradimą – ši uoliena nėra aptinkama niekur kitur Saulės sistemoje.
Geologų grupė, vadovaujama Miniko Rosingo, dirbančio Danijos Geologijos muziejuje ir Kopenhagos universitete, teigia, kad fotosintetinančios gyvybės atsiradimas galėjo šiam procesui suteikti pradinį impulsą. Netikėta buvo tai, kad žemynų plutos atsiradimas sutapo su fotosintezės pradžia. Tačiau yra tam tikrų geologinių įrodymų, kad fotosintezė galėjo vykti jau prieš 3,8 mlrd. metų. Šiais laikais fotosintetinantys organizmai, verčiantys Saulės energiją į panaudojamą cheminę energiją, Žemės geocheminiam energijos ciklui perduoda tris kartus daugiau energijos nei Žemės giliųjų sluoksnių geologinis aktyvumas. Pirmosios fotosintetinančios gyvybės formos galėjo Saulės energiją konvertuoti į energijos rūšį, tinkamą cheminėms reakcijoms, taip pagreitindamos Žemės energijos ciklą ir pakeisdamos jos geochemiją, mano M.Rosingo vadovaujami mokslininkai. Energijos gavimas fotosintezės būdu palaiko cheminės pusiausvyros tarp vandenynų, atmosferos ir uolienų nebuvimą. Ši įtampa sustiprina erozijos ciklus, plutoje sukelia daugiau cheminių skilimų, lyginant su fizikiniais procesais, ar ribotu nefotosintetinančių mikroorganizmų poveikiu. Tokio bazalto produktų skilimo metu gaunami smektito ir ilito moliai, kurie dalyvauja granito kūrimosi procese. Lydant bazaltą vėl gaunamas bazaltas, o lydant erodavusį bazaltą gaunamas nedidelis kiekis granito. Gyvybė galėjo būti atsakinga už kontinentų atsiradimą Žemėje.
Kiti geologai sutinka, kad ši idėja yra visiškai nauja ir galbūt akivaizdi, tačiau jos įrodymai vis dar yra silpni. Pavyzdžiui, aiškus granito retumas galėjo atsirasti dėl kitų veiksnių, sakė Tasmanijos universiteto (Australija) mokslininkas Martinas Line‘as. Šie veiksniai galėjo būti Žemės dydis, santykinis vandens išteklių gausumas Žemės paviršiuje. Taip pat tikėtina, kad išvados apie granito retumą klaidingai prieita dėl to, jog iki šiol ištirta nedaug kitų Saulės sistemos kūnų – Mėnulio bei kitų planetų – uolienų mėginių.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Mokslas su žyma , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.