Kai vienas iš pagaikščio kunigaikščiu tapęs politikas šalies prezidentui po kojomis sviedžia apkaltos pirštinę, pats neprisiimdamas jokios kaltės nei dėl suklastoto diplomo, nei dėl algų vokeliuose, žmogus norom nenorom prisimeni biblinę Chamo istoriją. Labai jau limpa prie jos „kunigaikščio” elgesys ir manieros! Šaipymasis iš žmogaus amžiaus, moralinių įsitikinimų, pilietinių teisių laikomas visiškai natūraliu dalyku. Gal net sąmojingu.
O tai, kad didelė valdžios, įtakos ir pinigų galia šiandien sutelkta būtent Chamo giminės rankose, atrodo apskritai neginčijama. Ne tik patiems valdantiesiems, bet ir tam piliečiui, kuris nelabai pasiduoda svaigiems demagogų žodžiams ir pažadams.
Ir neretam iš mūsų turbūt lieka tik žinojimas, kad Chamas, neišmokęs gerbti žilo plauko ir vyresniojo išminties, – nelaimingas žmogus, už kurį irgi reikia pasimelsti. Nes jis irgi bus senas, pavargęs, jaunesnių išjuoktas, stipresnių nustumtas į pašalę.
Apie tai reikia galvoti, ir būtent dabar – Didžiąją savaitę, Kristaus kančios ir Prisikėlimo dienomis.
Nebus geriau, jei savo priešą tik keiksime ir linkėsime jam nusisukti sprandą – juk Naujasis Testamentas liepia už jį melstis. Čia slypi didžiulis paradoksas: melsdamasis už savo priešą, žmogus gauna tokią satisfakciją, kokios negautų vykdydamas aršiausią kerštą.
Įsivaizduokite žmogų, atleidžiantį ponams politikams ir politikieriams už prapuldytus pinigus, pakirstą pasitikėjimą, apsitvertus gražiausius gamtos kampelius, nežinia iš kokių lėšų pastatytas vilas, minkštas kabinetų kėdes, stabilią algą ir socialinį aprūpinimą, už atvirą cinizmą ir demagogiją! Chamo giminė, ko gera, juoktųsi ir laikytų tokius gailestingus piliečius visiškais asilais, nė nenumanydama, kad žmogus, sugebantis pažvelgti į savo priešą su gailesčiu, nebėra drebantis vergas ir manipuliuojama marionetė.
O gerbiami valdžios vyrai ir valdiškų institucijų atstovai, turintys rūpintis visuomenės, taigi kiekvieno iš mūsų reikalais, ar jie sugebėtų nors menku žodeliu atsiprašyti už tai, ką jų godumas ir puikybė padarė? Ar gailestis yra tik vienos – skriaudžiamos pusės – privilegija? O gal gailestis – silpnumo ženklas, o bet koks silpnumas šiame žvėriškame kovos už būvį katile – netoleruotinas?
Betgi gailestis anaiptol nereiškia ištižusios tolerancijos. Mandagaus reveranso šiuolaikiniams galios turėtojams. Tai – dvasinė pozicija, kuri turėtų būti reikšminga kiekvienam piliečiui. Ypač jeigu jis dar tikisi pakeisti pasaulį ir suvokia, kad reikia pradėti nuo savęs. Suprasti atsakomybę ir ją prisiimti.
Regis, būtent taip ir pasielgė ne regalijomis apdovanota kunigaikštienė, o paprasta Krekenavos agrofirmos darbininkė. Drąsus jos poelgis džiugina, bet Lietuvos realybė kartais panaši į absurdo teatrą. Tai, kad savo (ir kitų darbuotojų) teises gynusiai moteriai balandžio 1-ąją norėta įteikti „Auksinį svogūną”, liudija, kad ponai „humoristai” neskiria esminių dalykų: drąsos ir prisitaikėliškumo, atvirumo ir melo, galbūt netgi – gėrio ir blogio.
Tuo gal ir nereikėtų stebėtis – humoras Lietuvoje jau seniai atliepia tą pačią biblinę Chamo situaciją. Iš visko galima juoktis, nes galbūt nebemokama nuoširdžiai verkti.
Tos „krokodilo ašaros”, kurias kartais išlieja politikai, neįtikina. O kaltės ir atsakomybės pripažinimo iš jų tikėtis būtų ne tik drąsu, bet ir utopiška.