Uostamiesčio policijos budėtojai kiekvieną parą gauna dešimtis nepatenkintų gyventojų pranešimų apie laiptinėse ar rūsiuose gyvenančius benamius. Klaipėdiškiai nuolat reikalauja, kad policininkai atvažiuotų, nubaustų ir išvaikytų ten nakvojančius valkatas.
Ši problema jau ne kartą gvildenta uostamiesčio bei šalies spaudos puslapiuose, tačiau netapo mažesnė, nes asocialių ir nuolatinės gyvenamosios vietos neturinčių asmenų Lietuvoje vis daugėja.
Tenka priminti, kad vadinamųjų bomžų ( bez opredelionnovo mesta žytelstva) nuo 1996 metų Lietuvoje niekas nebegaudo ir prievarta į policijos areštines ar skirstymo punktus neuždaro. Tik sovietiniais laikais valkatavimas buvo laikomas teisės pažeidimu. Dabartinėje visuomenėje tokių valstybės piliečių už jų savanoriškai pasirinktą gyvenimo būdą skriausti neleidžia mūsų demokratiški įstatymai.
Kiekvienas Lietuvos pilietis turi teisę pasirinkti jam patinkantį gyvenimo būdą: vieniems lietuviams labiau patinka gyventi švariuose ir tvarkinguose būstuose, o kiti mūsų gentainiai dėl įvairių socialinių – ekonominių priežasčių gyvena šiluminėse trasose, rūsiuose ar svetimų namų laiptinėse. Ir niekas negali jiems uždrausti taip elgtis.
Miegantis svetimo daugiabučio namo laiptinėje ar parke ant žolės benamis Lietuvos įstatymų nepažeidžia, todėl policininkas už tai jo nubausti neturi teisės. Jis gali nebent paprašyti išeiti ir pasiieškoti kitos vietos nakvynei.
Suprantama, didžioji dalis valkataujančių asmenų yra potencialūs nusikaltėliai. Alkis – ne brolis. Jie dažnai išplėšia rūsiuose esančius miestiečių sandėliukus arba net įvykdo sunkius nusikaltimus, todėl šios kategorijos mūsų visuomenės narių policijos pareigūnai visgi nepalieka be dėmesio.
Sovietiniais laikais, kai valstybės „fasadas” turėjo būti nepriekaištingai švarus, valkatos būdavo gaudomi ir prievarta uždaromi į vadinamuosius paskirstymo punktus, kurie iš esmės buvo paprasčiausios areštinės, tik su „švelnesniu klimatu”. Prieš svarbius tarpvalstybinius renginius, pavyzdžiui, 1980 metų Maskvos olimpines žaidynes, „bomžus” bei prostitutes sugaudydavo ir netgi išveždavo į atokesnius rajonus, kad nedarytų gėdos prieš užsienio svečius.
Tačiau šiandien mes jau daugiau nei 14 metų nesame anos subyrėjusios represinės valstybės dalis ir skelbiamės kurią demokratinę valstybę. O demokratinėse šalyse kiekvieno piliečio, nepažeidžiančio įstatymų, teisės yra ginamos ir saugomos. Valkatų taip pat. Neužmirškime, kad asocialūs ne visi jie tapo savo noru.
Mūsų policijai kol kas darbo iki kaklo ir gaudant sunkius nusikaltimus vykdančius nusikaltėlius. Vaikytis valkatas – betikslis darbas, nes, blogėjant gyvenimo sąlygoms ir valstybei iš esmės nesprendžiant socialinių problemų, asocialių asmenų atsiras vis daugiau ir daugiau. Tačiau tai yra visos mūsų valstybės, o ne atskiros jos struktūros – policijos – reikalas.
Klaipėdos gyventojams, nenorintiems, kad jų laiptinėse nakvotų valkatos, galima patarti daugiabučių duryse įsirengti tvirtas spynas. Tuo labiau kad taip galima išvengti ne tik nepageidaujamų benamių, bet ir nusikaltėlių „vizitų”.
Albinas Strumyla
Klaipėdos apskrities VPK atstovas spaudai