Vilnietė Birutė Bieliauskienė saugo krūvą indų šukių ir pusiau skilusį putojančio vyno „Italiana” butelį. Tai – vieninteliai moters turimi žiemą jos bute įvykusios sprogimo įrodymai. Vilnietė, jausdamasi civilizuotos valstybės, kurioje gerbiamos vartotojų teisės, pilietė, pamėgino rasti kaltininką ir sulaukti kompensacijos.
„Buvo vidurdienis, kai būdama vonioje išgirdau galingą sprogimą, – „Lietuvos žinioms” pasakojo Bieliauskienė. – Sudrebėjo visas butas. Pamaniau, kad kas nors susprogdino kieme po langais stovinčią kaimynų mašiną, nes toks atvejis seniau yra buvęs”.
Kita mintis: sprogo šaldytuvas ar televizorius. Kai įsidrąsinusi moteris įėjo į kambarį, pajuto šleikštų acetono ar rūgšties kvapą. Svetainės baldai, kilimas spindėjo tarsi padengti šerkšnu. Tai buvo smulkučiai ir didesni stiklo gabaliukai.
Pasirodo, sprogo bare stovėjęs šampanizuotas putojantis vynas „Italiana”, kurį Birutei sūnus buvo nupirkęs Naujųjų metų proga.
Vilnietė kreipėsi į Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą. Įvykis buvo užregistruotas, o moteriai patarta laukti. Ji laukė savaitę, antrą, saugojo duženas ir butelio dugno šukėje likusį dvokiantį skystį. Belaukdama sužinojo, kad Kauno įmonėje „Itaina” (anksčiau ji vadinosi „Italiana international” – aut.) atliktas patikrinimas, o gamintojas dėl „bombos” nekaltas.
Tada Birutė kreipėsi į Nacionalinę vartotojų teisių apsaugos tarybą prie Teisingumo ministerijos. „Mane labai maloniai priėmė toks ponas Lepečka, – sakė vilnietė. – Mano pasakojimą jis surašė ant specialaus blanko ir patarė laukti”.
Ilgokai laukusi šį kartą ji sulaukė šios tarybos pirmininko Felikso Petrausko laiško, kuriame žodis žodin buvo pakartota Kauno valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos išvada apie „įmonėje nenustatytus” pažeidimus.
„Kam reikia šitiek vartotojų teises turinčių ginti, bet neginančių tarnybų, kurias išlaiko mokesčių mokėtojai?” – retoriškai klausė Birutė.
Daiva Norkienė