Klaudija Kardinalė: „Jei nori, – vadinasi, pajėgsi”

Prie Senos krantinės stovinčiame name jau pusantro dešimtmečio gyvena legendinė italų aktorė Klaudija Kardinalė. Stilingų jos buto kambarių sienas puošia Renesanso epochos dailininkų drobės, rusų ikonos ir kino apdovanojimai. Kardinalė ką tik grįžo iš gastrolių po Prancūziją su spektakliu pagal Tenesio Viljamso kūrinį „Saldžiabalsė jaunystės paukštė” ir rengiasi naujam vaidmeniui teatre. Neseniai pasirodė ir jos autobiografinė knyga „Mano žvaigždės”.

Ar šiame bute, kuriame viskas byloja apie praeities triumfus, jūsų nekamuoja nostalgija?

Anaiptol ne. Vakarykšte diena gyvena tik nevykėliai, o mane domina dabartis. Niekada nenorėjau tapti muziejaus eksponatu.

Jūs spėjate vaidinti ir kine, ir teatre, keliaujate po visą pasaulį kaip UNESCO gerosios valios pasiuntinė… Kokio dar imsitės vaidmens?

Esu labai išranki. Man, ko gero, svarbiau yra režisierius, o ne vaidmuo – tiek kine, tiek teatre. Matote, mano kambaryje guli tona scenarijų, kuriuos man siunčia iš viso pasaulio. Paprastai perskaitau keletą pirmųjų puslapių ir užvertus padedu į šalį. Neįdomu. Nors turiu pripažinti, kad teatras, kurį radau tik prieš kelerius metus, man tapo narkotiku.

„Klaudija panaši į katytę, kuri leidžia ją glostyti drybsančią ant minkštasuolio, – apie jus sakė režisierius Viskontis. – Tačiau atsargiai: katė gali virsti tigre ir praryti dresuotoją.” Pačiam Viskončiui tai negrėsė?

Žinoma, ne. Aš jį dievinau – juk jis išmokė mane visko ir netgi tai, kaip būti gražiai. Jo filmavimo aikštelė būdavo tokia lyg vykstant mišioms.

Filmuojant „Leopardą” Viskontis įkalbinėjo Deloną jus suvedžioti. Šis žadėjo…

Kiekvieną kartą, kai tik su Delonu turėdavau vaidinti meilės sceną, Lukinas mus stebėdavo prisikišęs per tris centimetrus. Jis sekė, ar mes iš tikrųjų bučiuojamės ar tik primetame tokį vaizdą. Delonas vėliau sakė, jog tarp mūsų tikrai galėjo užsimegzti romanas. Romano nebuvo, tačiau mus ir dabar sieja švelni draugystė.

Viskontis jus supažindino su Rudolfu Nurijevu.

Viskontis mėgo, kai jį supa nestandartiniai jauni ir gražūs žmonės. Būtent toks ir buvo Rudolfas su savo neįtikimo grožio veidu, pritrenkiamu magnetizmu ir neįprastu aprangos stiliumi. Mes keletą kartų drauge keliavome.

Jūs dažnai būnate žiauri bendraudama su vyrais – netgi su tokiais garsiais aktoriais kaip Mastrojanis, kuris buvo jus įsimylėjęs. Jūs jį pavadinote „klounu”, o jis, įsižeidęs, atsakė, kad jūs „gyvatė”…

Marčelo įsimylėdavo visas savo partneres. Paprastai jos atsakydavo palankiai. Prisiminkime kad ir Katriną Deniov. Kai mes kartu filmavomės juostoje „Gražuolis Antonijo”, Mastrojanis jau buvo didžiulė žvaigždė ir niekaip negalėjo suprasti, kaip aš galiu ignoruoti jo merginimąsi. Vyrai galvoja, kad moterys silpnos, tačiau aš sėkmingai įrodžiau ką kita. Visada sakau: jei tau merginasi koks vyras ir tu iškart atsakai tuo pačiu, tai greičiausiai netrukus jis tave paliks. Aš pati nekenčiu flirto ir trumpalaikių ryšių. Niekada oficialiai nebuvau ištekėjusi, bet ir svetimų vyrų neviliojau.

Jeigu neklystu, pačiu didžiausiu jūsų gundytoju buvo Marlonas Brando…

Marlonui negalėjo pasakyti „ne” nei moterys, nei vyrai. Nei Džeimsas Dynas, nei Merlin Monro. Jis buvo mano mėgstamiausias aktorius, kai dar buvau maža mergaitė. Ir kai atvykau filmuotis į Los Andželą, Brando buvo pirmasis, kuris man paskambino. Jis paskleidė visą savo šarmą, tačiau aš iš užsispyrimo nepasidaviau gundymams. Marlonas nusikvatojo ir pasakė: „Viską supratau. Tu – Avinas, kaip ir aš”. Kai jis be nieko išėjo, širdyje keikiau save: „Kokia kvailė!”

Nusifilmavote daugiau nei 150-yje filmų, tačiau nė karto – apsinuoginusi…

Aš kuriu vaidmenis, o ne prekiauju savo kūnu. Netgi Monikai Beluči sakiau, kad prieš kameras neverta taip nusirenginėti. Viename iš Viskončio filmų nusifilmavau vilkėdama naktinius marškinėlius ir stovėdama prieš šviesą – buvau matyti visa, tačiau kiek pridengta medžiagos. Tai suteikia erdvės vaizduotei.

Devintojo dešimtmečio pabaigoje jūs apsigyvenote Paryžiuje. Kodėl palikote Italiją, kurioje gyvena jūsų duktės tėvas Paskualis Skutjeris?

Mes su Paskualiu norėjome, kad mūsų dukra kalbėtų keliomis kalbomis. Kai jai sukako 10, persikraustėme į Paryžių, kur galėjo lankyti prancūzų-italų mokyklą. Be to, Prancūzijoje yra justi kur kas didesnė pagarba aktoriams. Prie manęs gatvėje nesikabinėja, galiu ramiai vaikštinėti, o Romoje – nė minutės ramybės neduoda pulkai paparacų.

Kaip manote, kuris iš politikų geriausias aktorius? Berluskonis? Širakas? Bušas?

Turbūt nė vienas. Nors Berluskonis, žinoma, aktorius. Juk jis ir pradėjo savo karjerą dainuodamas pramoginiuose garlaiviukuose.

Moterys visame pasaulyje po truputį ima valdžią į savo rankas – nuo Vokietijos iki Čilės.

Mano manymu, moterys yra jautresnės ir geriau supranta jas supančius žmones nei vyrai. O intelekto prasme jos nė kiek nenusileidžia stipriajai lyčiai. Galvoju, jog dabartinė Vokietijos kanclerė Angela Merkel žino, ko nori. Ji – iš laimėtojų giminės.

Mėgstate laimėtojus?

Mėgstu tuos, kurie pasirengę kovoti. Laimėsi tu ar ne – ne taip jau svarbu. Svarbiausia – nenuleisti rankų. Visada sau kartoju: „Klaudija, jei nori, – vadinasi, pajėgsi!”

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Kinas su žyma , , , , , , , .

2 atsiliepimai į "Klaudija Kardinalė: „Jei nori, – vadinasi, pajėgsi”"

  1. Modesta

    man taip pat yra pasitvirtinusi telapatija..rimtai

  2. Arunas

    Su tokiais dalykais esu susidūręs labai daug kartų. Man net nereikia svarstyti yra ji ar nėra. Aš tvirtai žinau, kad yra, tačiau ne bet kada , ne su bet kuo ir ne bet kokiomis sąlygomis.
    Yra prie viso to dar įdomesnių dalykų, tačiau….
    Maža to, yra normalus fizikinis pagrindimas tam reiškiniui ir daugeliui kitų. Toliau sekant – galima tas savybes lavinti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.