Savaitgalį potvynio atkirstos Rusnės salos bendruomenė linksminosi – šventė nuo senų laikų minimą Šaktarpio šventę.
„Tokiu metu tampame atskira respublika”, – didžiuodamiesi kalbėjo rusniškiai, kurie potvynį vadina „stichine laime”.
Vanduo – ne kliūtis
„Kol kas 160 automobilių į vieną pusę kėlėm. O kai stintos eina, per dieną perkeliam ir tūkstantį egzotikos mėgėjų. Jei tolerancijos visiems pakanka, tai nėra didelio chaoso, nė policijos nereikia kviesti”, – pasakojo šeštadienį nuo šeštos valandos ryto automobilių persikėlimą per užlietą kelio ruožą traktoriumi su priekaba reguliavęs Romas.
Tuo tarpu penkiavietėmis motorinėmis aerovaltimis už penkių litų mokestį iš įvairių šalies vietų atvykusius žmones kėlę vyrai, nepaisydami saugumo, ėmė bent po devynetą pėsčiųjų.
„Juk mes plaukiame ten, kur gylis – vos pusė, pusantro metro. Negi reikėtų žmones, norinčius aplankyti gimines ar į šventę patekti, palikti likimo valiai?” – teisinosi jie.
„Per stintmetį – didžiausias sujudimas! Dabar mūsų visų yra vienas verslas, vienas pomėgis. Kaip dabar visi šneka apie paukščių gripą, taip pas mus – visuotinė stintų epidemija!”, – juokėsi „Vakarų ekspreso” kalbintas Romas.
Dalijosi paslaptimis
Iš žemyno į šventę suvažiavę kalviai, juvelyrai, dailidės bei keramikai smalsuolius mokė savo paslapčių, o salos šeimininkai vaišino žuviene bei linksmino liaudiškais šokiais bei dainomis.
Žvejo dukra, o vėliau ir žmona, ponia Katrė „Vakarų ekspresui” paaiškino, jog kiekvienas marių artojas, kuris turi žuvies rūkyklą, turi ir savo „ranką”, kuri deda druską ir prieskonius, idant žuvis įgautų nenustelbiamą, specifinį skonį, kvapą, taip pat – ir spalvą.
Trylikametis rusniškis Vaidas pynė vaiskios žalios spalvos bučiukus. Jį šio ir XXI amžiuje nesunykusio amato vasaros stovykloje išmokė žvejas Ervinas Prūsas iš Žalgirių kaimo, apie kurį pamaryje sklando legendos.
Simas Knapkis, senųjų Mažosios Lietuvos burlaivių kurėnų statytojas, leido pašaliečiams venterinę valtį karšta pušų sakų derva teplioti: „Ji yra būrų moterų – jos valtį dervuodavo, kol medis geria. O paskui, įsidėjusios varškės, sviesto, pieno, o kartais ir ožkytę, susėsdavo po tris ir plaukdavo į smėlingąją Neringą, Nidą tų produktų parduoti”, – aiškino žinovas.
Pažabotas potvynis
Sala uždeda savo žymę. Tokiomis ekstremaliomis sąlygomis išgyventi tik čia ir išmokau”, – šypsojosi ponas Dirsė, viręs katilą žuvienės. Į Rusnę atsikraustęs prieš metus, jis nuo šiemet ėmėsi naujo verslo – rengia ekskursijas po apsemtą Rusnę kraštiečiams turistams.
„Jie matys gamtą, potvynį, paukščių karalystę. Esam atskirti nuo pasaulio, tai keliautojams įdomu pasižvalgyti po Nemuno deltą. Yra ir šilutiškių, potvynį mačiusių tik nuo plento. Būtų, ką papasakoti, kaip gyvūnai verčiasi maištaujant stichijai, na, o ornitologai taip pat bus patenkinti, galėdami pasižvalgyti iš mūsų autobuso”, – sakė ponas, vietinių meiliai dėl savo pavardės pravardžiuojamas „piktžole”.
Salos senbuvių būrelyje sutikome mokslininką – ichtiologą Kazį Gaigalą, su vietos žvejais gurkšnojantį punšą jau penkiasdešimt metų. Jis didžiuojasi pastatęs laboratoriją, tyrusią Kuršių marių ir Nemuno žemupio žuvis ir ekologiją. Buvo kategoriškas: „Dabar tikrų žvejų nebėra. Ne tik išmirė jie, autentiškieji, bet ir atėjo netikę žvejybos reformatoriai”. Esą dėl to sunykusi žuvininkystė.
Pasak žvejų, galingiausias praėjusio šimtmečio potvynis buvo 1958 metais, po jo – 1994-aisiais.