„Ta prieš ketverius metus įvykusi kelionė į Vilnių apvertė mano gyvenimą aukštyn kojomis. Aš jau niekada nebegyvensiu taip, kaip anksčiau”, – „Lietuvos rytui” sakė buvęs aukšto rango Didžiosios Britanijos policijos pareigūnas Kevinas Williamas Pittas.
Šis britas pasielgė ne taip, kaip elgiasi daugelis Lietuvos pareigūnų, ant kurių reputacijos krinta šešelis.
K.W.Pittas po incidento Vilniuje pasitraukė iš darbo. Tam, kad negadintų savo tarnybos įvaizdžio. Ir tik po to ėmė įrodinėti savo tiesą.
2002-ųjų vasarį į Vilnių šis britas atvyko kaip kovos su korupcija specialistas. Jo paskaitų klausydavo policijos vadai įvairiose Europos šalyse, JAV ir Kanadoje.
Tuo tarpu iš Lietuvos K.W.Pittas išvyko neturėdamas kur iš gėdos dėti akių – jis buvo nuteistas už tai, kad neblaivus šlapinosi prie Prezidentūros.
Praėjus ketveriems metams po incidento S.Daukanto aikštėje Vilniuje britas tebetęsia žygius įrodinėdamas, kad yra nekaltas.
„Jei reikės, kovosiu dar 10 ar 15 metų. Nesustosiu tol, kol nepasieksiu teisingumo”, – „Lietuvos rytui” žadėjo 53 metų K.W.Pittas.
* * *
– Ar dėl 200 litų baudos, kurią jums iškart po šlapinimosi incidento paskyrė Vilniaus teismas, verta eikvoti tiek pastangų, laiko bei pinigų? Juk žadate apskųsti Lietuvą net Europos žmogaus teisių teismui Strasbūre.
– Ta diena, 2002 metų vasario 6-oji, sugriovė mano gyvenimą. Aš kovoju ne dėl kelių šimtų litų, o dėl esminio mano gyvenimo principo – teisingumo.
Daugiau negu tris dešimtmečius dirbdamas Jungtinės Karalystės karo pajėgose bei policijoje vadovavausi šiuo principu ir nežadu jo išsižadėti.
Nuo pat tos pirmos dienos sakiau ir sakysiu – aš esu nekaltas. Aš niekados nesišlapinau prie Lietuvos prezidento rūmų.
– Tačiau būtų absurdiška teigti, kad joks incidentas prie šio pastato neįvyko.
– Aš to neneigiu. Tiesa yra paprasta – prie pastato sienos buvome dviese: aš ir mano kolega iš Klivlendo policijos Kerry Andersonas. Šlapinosi jis, o aš stovėjau šalia.
Pripažįstu, kad buvome apgirtę – ėjome iš mūsų kolegų lietuvių vaišių. Aš jaučiausi nekaip, todėl galva atsirėmiau į sieną.
Tačiau niekuomet nesišlapinau – net jūsų Vadovybės apsaugos departamento vaizdo kamerų įrašas aiškiai rodo, kad savo rankas visuomet laikiau palto kišenėse.
Toje juostoje taip pat matyti, kad lietuviai pareigūnai priėjo ir kalbėjosi būtent su K.Andersonu.
Tą vaizdo juostą mano prašymu kruopščiai išanalizavo ir „BBC Tyne Tees” televizijos ekspertas Leslie Coates. Jis konstatuoja, kad šlapimo žymė yra prie K.Andersono, o ne prie mano kojų.
Klivlendo miesto policijos tyrėjams K.Andersonas prisipažino, kad šlapinosi. Jis už tai buvo nubaustas.
Tad dabar turime tragikomišką situaciją – du asmenys yra kalti dėl vieno žmogaus prasižengimo.
Lietuvos teismai nepripažįsta, kad kaltas asmuo, kuris pats prisipažįsta, o baudžia kaltę neigiantį. Argi tai nėra absurdas?
– Jeigu buvote nekaltas, kodėl grįžęs iš Lietuvos į Didžiąją Britaniją iškart atsistatydinote iš aukšto policijos posto?
– Taikau sau aukštus elgesio standartus.
Skandalas buvo pasiekęs tarptautinį mastą, todėl nusprendžiau, kad garbingiausia bus pasišalinti iš oficialių pareigų, įrodyti savo nekaltumą, po to vėl grįžti į darbą.
Niekuomet nesitikėjau, kad Lietuvoje man bus daromos tokios kliūtys įrodyti tiesą. Daugiau nei metus net negalėjau susirasti lietuvio advokato. Visi, į kuriuos kreipiausi, atsisakydavo.
Prireikė mano vietinio parlamentaro leiboristo Franko Cooko pagalbos. Šis vizito Turkijoje metu susitiko su ten tuomet viešėjusiu Lietuvos užsienio reikalų ministru.
Tik po šio politiko įsikišimo man pavyko gauti advokatą. Jo darbu dabar esu labai patenkintas.
Nors Strasbūro teisme turiu teisę samdytis britus, rimtai svarstau prašyti savo dabartinio advokato Vytauto Zabielos, kad jis ir ten gintų mano interesus.
– Kaip jūsų asmeninį gyvenimą pakeitė skandalas Lietuvoje?
– Visai neperdėsiu sakydamas, kad iš pradžių jaučiausi taip, tarsi mano gyvenimas būtų visiškai sugriautas.
Tai pajutau dar lėktuve, skrendančiame iš Vilniaus į Londoną. Neturėjau kur akių dėti, nes visi keleiviai skaitė laikraščius, kurių pirmame puslapyje buvo mano nuotraukos.
Vos grįžusį mane pasitiko viršininkai. Iš jų irgi jutau vien tik spaudimą, nors manau, jog po ilgo ir nepriekaištingo darbo buvau nusipelnęs, kad manęs bent išklausytų.
Būdamas policijos vadovas visuomet su prasižengusiais žmonėmis elgdavausi pagal principą – būk griežtas, bet teisingas. Deja, su manimi taip nebuvo elgiamasi.
Taigi vos 49 metų tapau pensininku. Dar iki kelionės į Vilnių buvo suplanuotas paskaitų ciklas JAV ir Kanadoje. Visa tai dingo vienu rankos mostu. Mano šeimos pajamos iškart sumažėjo per pusę.
Jeigu skaičiuočiau pinigais, Vilniaus skandalas man kainavo šimtus tūkstančių svarų sterlingų. Tiek netekau pajamų. Dar daug pinigų kainuos ir būsimi teismo procesai.
Tačiau didžiausias poveikis – anaiptol ne finansinis. Po šio incidento buvo sudrebinti mano vertybių pamatai.
Ėmiau abejoti tuo, kuo tikėjau visą gyvenimą, – kad nekaltas žmogus gali įrodyti savo tiesą, kad įmanoma apsiginti prieš korumpuotą sistemą.
– Kaip į tokią dramą reagavo jūsų šeima, draugai, bendruomenė?
– Mano šeima buvo sukrėsta dėl to, kas įvyko.
Pamenu, kaip kitą dieną po grįžimo iš Vilniaus ėjome su žmona į sekmadienines pamaldas mūsų Bilingemo miesto bendruomenės bažnyčioje.
Įsivaizduokit, kaip turėjo jaustis žmona, kai visi mus smaigstė žvilgsniais.
Aš jaučiau, kad privalau ką nors daryti. Todėl dar bažnyčioje atsistojau ir visų susirinkusiųjų akivaizdoje atsiprašiau dėl Lietuvoje sukelto skandalo bei pažadėjau, kad ginsiu savo nekaltumą. Mano žmona tuomet verkė.
Šeimos – žmonos ir trijų jau suaugusių vaikų – parama padėjo man pamažu atgauti pasitikėjimą savimi.
Visi mano vaikai pasirinko profesijas, artimas ir mano buvusiai ar dabartinei veiklai.
Sūnus – sėkmingai dirbantis policijos pareigūnas. Viena mano duktė užsiima lygtinai nuteistų asmenų reabilitacija, o kita yra socialinės rūpybos specialistė.
– Ką jūs pats dabar veikiate?
– Tikrai esu netipiškas pensininkas, nes dabar studijuoju. Šių metų pabaigoje Tisaido universitete ruošiuosi ginti mokslų daktaro laipsnį.
Mano pasirinkta tema: „Policijos korupcijos įtaka bendruomenei ir visuomenei”. Darbe remiuosi įvairiausių valstybių policijos korupcijos pavyzdžiais.
– Ar jūsų moksliniame darbe yra pavyzdžių iš lietuviško skandalo?
– Ne, incidentą Lietuvoje aš panaudosiu tuomet, kai rašysiu savo knygą. Kol kas dar anksti tai daryti, nes mano bylos pabaigos nė nematyti.
Bet tai bus viena tų dabar leidyklų mėgstamų knygų, kurioje skaitytojas ras ir DVD diską.
Tegul patys skaitytojai analizuoja vaizdo medžiagą ir patys nusprendžia, kas kaltas, o kas – ne.
Savo knygoje žadu susikoncentruoti ties tikrosiomis, mano manymu, šio incidento eskalavimo priežastimis.
Esu įsitikinęs, jog lietuvių policininkų buvau pasirinktas kaip skandalo auka todėl, kad drįsau apkaltinti juos vagyste.
Trims Vilniaus 3-iojo policijos komisariato policininkams labai nepatiko, kad juos apkaltinau pavogus iš mano piniginės apie 200 litų.
Buvau tuos pinigus pasiėmęs grynaisiais ir dar dabar turiu bankomato čekį.
Tą naktį niekur savo pinigų neleidau, nes buvome vaišinami. Ta suma – menka. Bet iš principo man nepriimtina, kad policijos nuovadoje pareigūnai naršo sulaikytų asmenų pinigines.
Kita priežastis, kodėl konfliktas buvo taip eskaluotas, yra ta, kad aš mums surašytame protokole pridėjau savo prierašą. Jame išdėsčiau, kad buvo pažeistos mano ir K.Andersono žmogaus teisės.
Man tuomet tie trys policininkai juokdamiesi į veidą per vertėją atšovė: „Mes nesame Europos Sąjungoje. Tu neturi jokių žmogaus teisių Lietuvoje”.
Jeigu jie šitaip elgėsi su užsienio policijos pareigūnu, galiu tiktai įsivaizduoti, ko gali tikėtis paprastas Lietuvos pilietis.
– Ar manote, kad jūsų, kaip policininko, karjera jau nebeįmanoma?
– Viskas priklausys nuo teismų sprendimo. Tačiau aš ir dabar jau trejus metus aktyviai dirbu teisėsaugos srityje.
Tai darau savanoriškais pagrindais, negaudamas jokio finansinio atlygio.
Bilingemo mieste įsteigiau organizaciją, kuri kartu su vietine valdžia kovoja su jaunų žmonių chuliganizmu, vandalizmu, nepagarba vyresniems žmonėms.
Mano vadovaujama organizacija „Billingham Partnership Board” yra tarsi jungtis tarp valdžios ir bendruomenės.
Kitas didelis projektas, kurio autorius esu, – tarptautinis interneto portalas policijos profesionalams, pavadintas „ethicsinpolicing.com” (Etika policijos veikloje).
Šio projekto idėja – suteikti galimybę įvairių valstybių policijos pareigūnams aptarti jų darbe iškilusias problemas ir kartu ieškoti išeities iš keblių situacijų, į kurias dažnai pakliūva korumpuotose visuomenėse dirbantys policininkai.
Šią interneto svetainę kūrėme kartu su kolegomis iš Jungtinių Valstijų, bet ji atvira visiems pasaulio policininkams.