Teisingai žmonės sako: iš šono geriau matyti.
Prisiklausę būtų nebūtų dalykų, aną savaitgalį į Ventės ragą net keturiais didžiuliais autobusais atbirbė apie 150 žuvautojų iš Latvijos. Kad gaudysią jie ešerius, tai gaudysią. Lietuviams nosis nušluostysią…
Bet nei lietuviams, nei latviams dryžuotieji nekibo. Ir pamažėl, ieškodami kuprių susibūrimo vietų, ledu traukia link Rusijos sienos. Nuo seno jau taip: Rusijos pusėje ešeriai geriau kimba. Alkanesni jie ten, ar koks galas…
Rusijos pusėje irgi matyti būreliai žvejų. Įdomu, kaip jiems sekasi?
Bet eiti artyn pavojinga. Mat mylimos Lietuvos sieną akylai saugoma ir nuo ledo, ir iš oro. Ledu pirmyn atgal čiuožinėja pasienio saugotojų laivas ant oro pagalvių „Christina”, o padūmavusioje padangėje ratais birzgia sraigtasparnis. Kad joks sienos pažeidėjas nei oru Lietuvon neįskristų, nei ledu atšliaužtų. Nes ir taip pabėgėlių, perbėgėlių, atėjūnų ir kitokių neprašytų svetelių Lietuvoje, įstojus į Europos Sąjungą, tiek atsirado, kad net ankšta už baltų skobnių visus susodinti.
Pamatę tokią dvigubą sienos apsaugą, žuvautojai tolyn neina. Iš kur jiems žinoti, kur ta siena su Rusija. Anksčiau būdavo į ledą sukalti sieną žymintys kuoleliai, bet dabar seniai jau niekas tokio alsaus ir varginančio darbo nedirba. Geriau jau tegu perdien dykai čiuožinėja „Christina” ir skraido sau sraigtasparnis it koks laumžirgis.
Todėl ir juokėsi latviai už pilvų susiėmę:
– Lietuviai „Mažeikių naftos” dar nepardavė, tai dar turi iš ko oru skraidyti ir ledu čiuožinėti! Greit neturės! Cha cha cha!
Dar didesnį juoką sukėlė kažkurio žvejo juokdario tvirtinimas, kad tame orlaivyje jis pastebėjęs mergą. Esą štai dėl ko ir sukiojasi tas sraigtasparnis: tą mergą skraidinąs. Niekas, žinoma, tuo netiki, bet juokinga, nors tu ką.
Nėra žvejybos, kad joje ko nors naujo neišgirstum ar kas nors „nepaprasto” nenutiktų.