Grakštumas ir grožis turi didelę įtaką sveikatai.
Gamtos dovana
Gimstame ir gyvename gamtos apsuptyje, kuri yra grožio pavyzdys.
Jei savo užmačiomis gamtos nesubjaurojame, tai tikriausiai nesame matę, kad ji bjaurotų pati save.
Atrodo, jog kiekvieno gyvio instinktai skatina rūpintis savo išvaizda: kedenti plunksnas, „šukuoti” kailį, valyti snapą ar snukutį. Ypač kai ateina laikas poruotis, kiekvienas nori patikti.
Ir keistas dalykas: gyvūnai sąmoningai negalvoja apie estetiką, o tik vadovaujasi gamtos suteikta galimybe. Tik įgimto instinkto skatinami jie dažnai sugeba gražintis kus kas tobuliau nei žmonės.
O pasižiūrėkime mes, tobuliausieji Žemės padarai – žmonės, į save.
Grožio, grakštumo pagrindus mums davė motinėlė gamta. Bet ar mes nesugadiname tos dovanos savo nenuovokumu, nedėmesingumu apsileidimu?
Reikia mokyti
Kaip antis, atsivedusi į tvenkinį prakutusią naują šeimą, moko, kaip reikia maudytis, šukuotis. Taip ir motina turi mokyti savo vaikus, negalvodama, jog jie dar maži ir visko išmoks paaugę.
Jei paauglystėje mergina pati nesuvokė, kaip ji vaikšto, tai kodėl jos niekas nemokė?
Moteris sveika, ne invalidė, tačiau atrodo, kad jos į priekį palinkusiam kūnui svarbiausias tik vienas judesys – sunkus, „trenkiantis” kojos statymas.
Koks vyriškis nespruktų į šalį, išvydęs šitaip atplumpsinčią į pasimatymą merginą?
Nors kartais sakoma, jog grakščiai „dėlioti” kojas moka tik miesto merginos, o kaimo žmogaus eiseną, laikyseną formuoja fizinis darbas, vargu ar tai tiesa.
Dirbdamas fizinį darbą žmogus paprastai juda visu kūnu, o miesto vaikai, jaunimas daugiau sėdi prie kompiuterių, yra susikūprinę.
Be to, tiek mieste, tiek kaime vaikų stuburą deformuoja sunkios kuprinės.
Deja, daug apie tai kalbama, tačiau galimybių palengvinti vaikams šią naštą niekas taip ir neranda.
Eisenos skirtingos
Nereikia, kad kiekvienas vaikščiotų pernelyg gracingai, tačiau natūralios laikysenos bręstančiam žmogui nevalia užmiršti.
Tai turi rūpėti tėvams ir pedagogams.
Kiekvieno žmogaus eisena skirtinga, tačiau ji turi būti taisyklinga, natūrali.
Mergina, kuriai nuo vaikystės motina neužmiršdavo priminti apie jos laikyseną bei išvaizdą, išsiugdo tokius eisenos, sėdėsenos, laikysenos įgūdžius, kad apie tai nuolat galvoti jai nereikia.
Ji nestovės išskėtusi kojas, išsukusi į šalis kulnus, sėsdamasi neužsimirš, kokio ilgio jos sijonas.
O veido mimika, šypsena?
Kartais, stebėdami žmogų iš šalies, net ir būtent ramybės būsenos, regime neestetiškai atvėptas jo lūpas, nuolat žiopsančią burną ar iššieptus dantis.
Ir nejučia ateina mintis, kad jis visai negalvoja apie savo veido išraišką.
Šiandien dažnai kalbama apie tai, kad mums reikia daugiau šypsotis.
Tiesą pasakius, kol kas mūsų gyvenimas ne daugeliui suteikia galimybę šypsotis nuoširdžiai.
Tačiau kai stebime užsieniečių gyvenimą, akivaizdžiai matyti, kad daugeliu atvejų ta malonia veido išraiška prieš pirkėjus, klientus tenka specialiai „pasirūpinti”.
Pripažinkime – nuoširdi ar dirbtinė ta šypsena, ji vis vien geriau nei rūgšti, atstumianti išraiška.
Menas šypsotis
Tačiau natūraliai ar dirbtinai šypsotis irgi reikia mokėti.
Prieš atverdami gerklę nevaržomam kvatojimuisi, pirmiausia turėtume pagalvoti, kokį estetinį (jau nekalbant apie etiką) pojūtį patirs šalia esantys žmonės. Ar neparodysime ištrupėjusių, išsikreivinusių, blogai valomų dantų?
Kokia mūsų burna ir šypsena, verta pasitikrinti prieš veidrodį.
Tačiau jei žmogus nėra apdovanotas gražiais dantimis, tai visai nereiškia, kad jis negali juoktis.
Yra visa gama įvairiausių šypsojimosi būdų.
Pavyzdžiui, pusiau ir net ketvirčio šypsenos, kurios pridengs nedemonstruotinus trūkumus.
Arba labai žavu, kai mergina moka šypsotis akimis, kai išryškėja skruostų duobutės ar mažos raukšlelės ant nosies.
Bet kokioje kompanijose besišypsančias merginas, moteris visuomet supa susidomėjusių vyriškių ratelis, o niūrios dažniausiai lieka be dėmesio.
Ašaros pagražina
Ką pasakyti apie mėgstančios verkšlenti moters veido išraišką?
Jei moteris verkia iš sielvarto, vargu ar jai rūpi, kaip atrodo jos veidas.
Tačiau verksmais gražioji lytis užsiima ir tada, kai nori ko nors pasiekti ar sukelti gailestį, nes mano, jog tai veiksminga priemonė prieš vyrus.
Deja, moterų grožio bei patrauklumo žinovai sako, kad šį ginklą reikia naudoti labai atsargiai. Apie tai motinos irgi galėtų priminti savo augantiems vaikams, – tegul mėgstantys „pabliauti” pasižiūri į veidrodį.
Gal moterys ir nežino, kad vyrai netgi turi savo požiūrį į jų ašaras.
Jie tvirtina, kad neiškreipiantis veido verksmas kai kurias moteris net pagražina.
Tai ypač pasakytina apie blondines, didelių akių savininkes.
Pastebėta, jog negražiausiai atrodo verkiančios brunetės. Joms neestetiškai išbrinksta akių vokai, skruostus išpila raudonos dėmės.
Tokia veido išraiška vargu ar sukels stipriosios lyties atstovų susižavėjimą. Greičiau jie spruks nuo tokios draugės, pabūgę isterikos, pykčio.
Todėl brunetėms ašaras vertėtų pakeisti tik liūdna išraiška, patylėjimu.
Augindami savo atžalas, nepamirškime priminti, kad jie pasižiūrėtų, kaip atrodo aplinkinių akyse.
Kuo dažniau tai priminsime, tuo greičiau savikontrolė jiems taps įgūdžiais, o ne nuolatiniu rūpesčiu.