Jei su vaikų gydytoju Sigitu Dumčiumi būtume susitikę prieš porą metų, jis būtų viską išklojęs apie triatlono varžybas, po to papasakojęs, kaip keletą metų iš eilės vasarą, šeštą ryto, sėsdavo ant dviračio ir per devynias valandas iš Kauno numindavo į pajūrį, kad pasinertų į šaltas bangas. Dabar gydytojas daug mieliau kalba apie muziką. „Taigi esu sportininkas mėgėjas, pianistas mėgėjas. Tik gydytojas profesionalas”, – šypsosi Dumčius.
„Į trečią aukštą kylame laiptais ar liftu? Man taip pat labiau patinka laiptais. Pažvelk į tą liftą. Prieštvaninių laikų atgyvena, ar ne? Nekreipk dėmesio į netvarką, remontuojamės. Beje, neprieštarauji, kad kreipiuosi „tu”? Matau, kad esi perpus už mane jaunesnė. Aš jau senukas – apkerpėjęs, pražilęs, pilkas daktarėlis”, – šypsodamasis beria Vilniaus universiteto vaikų ligų klinikos docentas Sigitas Dumčius. Kad pražilęs, tiesa. Bet, pažvelgus į guvų penkiasdešimt penkerių metų vyriškį, „apkerpėjęs, pilkas daktarėlis” skamba kaip smagi savikritika, netgi, sakytum, manieringas maivymasis. Šiukštu ne pasipūtėliškas, bet draugiškas – toks, kokio reikia atmosferai sušildyti.
liabai faina tik nelabai supratau… 🙄 💡
teko bendrauti… iš tiesų be galo malonus ir šiltas zmogus.