Daug metų miestą tiesiog kamavo jūrinės tematikos ar tiesiog Klaipėdą simbolizuojančių suvenyrų badas. Jis itin skaudžiai išryškėdavo per masiškiausią šalyje Jūros šventę.
Apie tai užsimenama visų laikų spaudoje. Tačiau tinkamų sprendimų suvenyrų reikalams kaip nebuvo, taip ir nėra – nei vežimus jų krauti, nei arkliukais traukti.
Šiemet Jūros šventė žada būti kitokia, tačiau suvenyrų poreikis neišnyks. Mielo daikčiuko, reiškiančio miestą Klaipėdą, jo buvimą prie Baltijos jūros, prie Kuršių nerijos, prireikia ir kitomis progomis. Ką randame?
Turėtų netrūkti
Kultūros darbuotoja Alma Slušnytė pastebėjo, kad per Jūros šventę randa patrauklių, nebrangių klaipėdietiškų suvenyrų, kurių turėtų ir kitu laiku nepritrūkti. Bet taip nėra. „Ir dabar dar turiu pasilikusi puikių lininių maišelių su „Klaipėda”. Kiekvienas vis kitaip papuoštas – siuvinėti, peltakiuoti, dekoruoti kabančiais gintarėliais… Juos galima panaudoti dovanėlėms sudėti ir įteikti – kam tik nori. Mačiau, kad žmonėms labai patinka nuotaikingo kirpimo jūreiviškos kepurės su Klaipėdos vardu. Tačiau viso to iš karto po šventės ir neliko. Dar ne visiems ir užteko. O turėtų netrūkti. Juk visai nesudėtinga pagaminti. Nesuprantu, kas snaudžia”,- stebėjosi A. Slušnytė.
Žodis, herbas…
„Suvenyruose turėtų atsispindėti miesto pavadinimas, herbas. Klaipėdos herbas, „sėdintis” ant namo prie Biržos tilto, yra puikus. Ypač patinka seniesiems vokiečiams. Jiems dar širdžiai mielas yra žodis „Memel”, kuris reiškia upės vardą. Šis žodis yra ir jų tautinėje giesmėje. Vokiečiai – keliaujanti tauta, kaip ir japonai. Jei vokiečių čia važiuoja daugiausiai, į šią aplinkybę turėtų atsižvelgti ir suvenyrų gamintojai. Ir platinti reikėtų ne tik specialiose parduotuvėse”,- sakė po pasaulį daug keliaujantis klaipėdietis Romas.
Svarbiausia – ženkliukai
Senojo Klaipėdos pašto viršininkė Milda Bučinskienė pastebėjo, kad užsieniečių srautas buvo sumažėjęs, o jų interesai taip pat susiaurėję. „Įbėga, apsidairo, kad čia neįprasta aplinka, ir skubiai paprašo pašto ženklų laiškui pasiųsti. Atvirukais ne visi domisi, nors jų dabar su Klaipėdos vaizdais nebetrūksta”,- sakė pašto viršininkė ir parodė pluoštą naujausių atvirukų su Klaipėdos ir net jos kruizinio terminalo vaizdais. Dar neseniai pas mus pradėjo plaukioti dideli turistiniai laivai, o atvirukų leidėjai jau užfiksavo.
Paštuose yra užsilikę ir senesnių atvirukų su miesto vaizdais ir herbu. „Saviems gal jie jau ir įprasti, tačiau visada rasis žmonių, kurie pirmą kartą žengia mūsų gatvėmis”,- sakė M. Bučinskienė.
Pašte besisvečiuojantys žmonės pakomentavo situaciją: „Kai vokiečiai nuo markių perėjo prie eurų, krito jų gyvenimo lygis, šie pyksta – nebereikia nei kelionių, nei suvenyrų”.
Nepažįsta lino
Buvęs tautodailės salonas Aukštojoje gatvėje dabar vadinasi „Suvenyrų pasaulis”. Tačiau esmė nepasikeitė – čia prekiaujama tautodailės dirbiniais: audiniai, mezginiai, nėriniai, medžio drožiniai, gintaro, metalo, odos papuošalai. Gerai įsižiūrėjus, pusvalandį su konsultante pasikalbėjus, galima aptikti ir Klaipėdą simbolizuojančių suvenyrų: metalo su gintaru vėtrungės, raktų laikikliai, molio laiveliai su burėmis, glazūruotos žuvytės, austos juostelės su žodžiu „Klaipėda”, knygų skirtukai, magnetukai. Nuošaliai ilsisi tautodailininkių pasiūti ir numegzti lininiai drabužiai, kurie… nebevertinami. Esą, užsieniečiai nesugeba pažinti lino mezginių ir nėrinių, skalbia automatinėse skalbyklėse ir… su pigiais drabužiais parsiunčia mums atgal.
Vienišas „kapitonas”
Tautodailės salone „Marginiai” ant lentynos sėdėjo vienišas kapitonas su pypke. Ant jo kepurės – aiškus užrašas „Klaipėda”. Paskutinis toks „kapitonas”, pasiūtas iš skudurų, tačiau su įkvepiančia nuotaika.
Paklaustos „Marginių” darbuotojos nukrovė prekystalį dirbiniais su žodžiu „Klaipėda”: rankų darbo odiniais viršeliais užrašų knygutės, dėžutės, austa gairelė su miesto herbu ir užrašu, puodeliai su herbu, rankšluosčiai su mūsų miesto vardu, daug suvenyrinių alaus bokalų su tuo pačiu užrašu, žvakidės–švyturiai. Smulkiausias ir pigiausias dirbinys – magnetukai, tik įeinantys į mūsų aplinką. Yra ir atvirukų, ir solidžiai Sauliaus Jokužio leidykloje ir spaustuvėje išleistas bukletas „Klaipėda”.
Bronzinė Anikė
Teatro aikštėje gintaro dirbiniais prekiaujantys žmonės tikrai sulaukia turistų dėmesio. Bet daugiau smalsuolių nei pirkėjų. Patinka bronzinė Anikės skulptūrėlė – tiksli kopija tos, kuri stovi prie remontuojamo fontano. Patinka gintarai – bene klasiškiausias visų laikų suvenyras iš mūsų krašto. Skaičiuoja „matrioškas”…
Leidinių badas baigėsi
Klaipėdos universiteto bibliotekos direktorė Janina Pupelienė daug metų palaiko ryšius su „viso svieto” intelektualais, pati daug keliauja ir priima daug užsienio svečių. Jai tenka domėtis miestą, kraštą, savą mokslo įstaigą simbolizuojančiais suvenyrais. Direktorė pasidžiaugė, kad jau baigėsi leidinių apie Klaipėdą badas. Yra išleista lankstinukų, bukletų, žemėlapių, atvirukų. Išleistas ir kultūros renginių sąvadas. „Jau netenka išgyventi juodos gėdos jausmo, kad geranoriškam svečiui nieko negalime paduoti į rankas apie savo miestą ir kraštą”, – sakė Janina Pupelienė ir priminė, kad svečiavęsi anglai ieškojo gintarinių papuošalų parvežti lauktuvių savo žmonoms. Tačiau „suvenyrų industrija” pas mus dar nesanti išvystyta. O jau atkeliauja tūkstantinės turistų grupės.
Solidžiais, įvairiapusę miesto raidą atspindinčiais leidiniais pasirūpina ir savivaldybė.
Rūpi, bet ne klaipėdiškiams
Išskyrus kai kurias profesionalaus meno galerijas, kuriose jau yra meno dirbinių, simbolizuojančių Klaipėdą, jūrą, populiarieji, masiniam turistų srautui skirti suvenyrai (kurių tik pasistengus pasisekė aptikti) su nedidelėmis išimtimis yra gaminami ne klaipėdiškių, o panevėžiečių, vilniečių…
Per Jūros šventes dryžuotais marškinėliais ir jūreiviškomis kepuraitėmis masiškai (ir nelegaliai) prekiauja kauniečiai.
Mūsiškiams tokie niekai nerūpi.
Janina Zvonkuvienė