Gavęs Europos pinigus, tris paras kieme gėriau, ketvirtą – girioj nakvojau.
Pabudęs neieškojau kaltų. Žinojau: gudresni pinigus gudriau panaudoja. Nusiperka jachtą, išplaukia į marias ir ten geria.
O didžiausi gudruoliai tai perka vilą Ispanijoj. Geria ant jūros kranto ir su mergom dūksta. Šitų akys visąlaik nukreiptos į užpakalį. Kaip tada priekin žengt?
Bet negi nėr tokių, kuriems rūpi, kad Lietuvai būtų geriau?
Yra. Tik jie ne Lietuvoj, o Ispanijoj. Skina mandarinus ir svajoja, kaip būtų smagu ir Lietuvoj užsidirbt.
O kai užsidirbtų Lietuvoj, tai grįžtų Ispanijon. Nusipirktų vilą, jachtą, butelį…
Ir tai visas svajonių vainikas?
Ne. Yra žmonių, kurie svajoja palikti pėdsaką gyvenime! Bet mūsų platumose visi ilgiau išsilaikantys pėdsakai – purvini ar net kruvini. Tad, ko gero, tipą, svajojantį palikti pėdsaką, verčiau nedelsiant izoliuoti nuo visuomenės…
Nusiminęs palikau guolį po egle ir išėjau iš girios. Gal atviroj erdvėj toliau matysiu…
Žinojau, kad reikia keistis, bet nežinojau kaip. Aišku, kad į gerąją pusę, bet neaišku, kuri geroji.
Be abejo, reikia žengti į priekį, ieškoti naujų kelių, tikėti ateitimi, būti savimi ir įveikti save.
Bet jei būsi savimi, tai neįveiksi savęs. O jei įveiksi – nebe savim būsi. Ar tai mano jėgoms?
Reikia tikėti savimi! Štai miesto gatvė. Kažin kuri pusė – priekis?
Iki šiol ėjau kažkaip savaime statydamas kojas į priekį. O kai susimąsčiau, susipainiojau, vos po mašina nepapuoliau.
Pasiteirauju tokio ponėko. Dėbteli, bet neatsako. Slepia… Kas be ko, jeigu visi nužengtų į priekį, ten užpakalis pasidarytų.
Belskis, ir bus atidaryta… Bet kas toliau?
Paklaus: ko baladojies? Ar nė neklausę nuo laiptų nuridens.
Geriau nesibelst, o palaukt, kol visi bus išėję…
Anava bernelių pulkas… Jaunimu irgi reikia tikėti. Todėl persižegnoju ir apsimetu konteineriu. Ir gerai padarau, nes anie tik pastumdo ir nueina.
Apsimetęs žibintu, kaipmat būčiau gavęs į lempą.
Ir būčiau taip pasikeitęs, kad net parduotuvių durys nebepažintų, nebeprasivertų mane išvydusios…
Jaunimu aš tikiu, bet netikiu, kad jaunimas – mūsų ateitis. Įtariu, kad mes, vyresnėliai, ateities nebeturim. Betgi todėl ateitimi ir reikia tikėti.
Doras žmogus visados tiki tuo, ko nemato.
Būtent dėl to ir savimi reikia tikėti, nes ir savęs nematom. Kitas visą gyvenimą ieško savęs…
Negana to – dar reikia rasti savo vietą gyvenime.
Ir nežinia, ką pirmiau – save ar savo vietą? Koks tatai yra vargas! O garantijų, kad surasi – jokių.
Ir kiekvienas juk norėtų ne bile kokios, o geros vietos. Tokių vietų esama valdžioje. Tik kad visiems neužtenka.
Tiesa, tų vietų skaičius nuolat didinamas. Bet norinčių – šimteriopai… Tenka luktert bare.
Ten vietos irgi geros, tik savęs ten nesurasi.
Kas be ko, galima gyvalioti ir be savęs, ir be savo vietos. Tokių netgi dauguma.
Tik apmaudu, kad mes ieškom savęs ir nerandam, o kiti mus lengvai suranda net ir tada, kai to nenorim. Būna, kad ir vietą nurodo. Ir net pastato į vietą. Aišku, ta vieta anaiptol ne tokia, apie kurią svajojom. Stovimos vietos niekad nebūna geros.
O štai politikai save suranda net po keletą kartų ir keliose vietose. Ir visos – sėdimos!
Tai neteisinga ir nehumaniška.
Pasilypėjau ant kelmo, atsidūsėjau iš širdies:
– O, Lietuva! Tau – šešiolika, man – trisdešimt šeši… Negerai, oi negerai…
Praeina ponia… Ar negalėtų mano vieta būti jos bute? Įsivaizduoju, kaip, ieškodama savęs, jinai sugrįžta į namus, o ten randa gulintį mane. Yra juk gyvenime gulimų vietų! Ir šios bene pačios geriausios.
O jei randi gerą žmogų, kuris tavimi rūpinasi, gali savęs ir nebeieškot.
Pasiveju senelį demokratorių ir slapčiom priklijuoju prie užpakalio lipduką „New”. Gal žiaurūs liberalai nebereikalaus, kad tas vargšas atsinaujintų…
Ant Seimo durų kreida užrašau: „Vietų nėra”. Gal susimąstys vietiniai gyventojai…
Oras dvelkia siera ir prarūgusia politika.
Kažin kodėl žiema šiemet – pavasarį?
Konservatoriai tvirtina: atseit kai kiemsargiai nukasa visą sniegą, tada ir ateina pavasaris. Kodėl negalėtų anksčiau nukast? Nėr kada.
Kiemsargiai daug geria, o daug geriant labai sutrumpėja dienos. Užsiverti butelį – ir dienos kaip nebūta.
Ir tik tada, kai jie netenka jėgų gert, dienos vėl pailgėja.
Štai kodėl pietų kraštuose, kur kiemsargiai geria saikingai ir tiktai vyną, žiemos beveik nebūna.
Su viltim žengiau į šalį… Ne, medžiai nė nemanė lapus skleist.
– Stuobriai! – riktelėjau. – Jeigu šitaip tęsis, būsit iškirsti ir ištremti lentpjūvėn. Padirbsim tūkstantį grabų ir sukišim visus į žemę. Liūdnos jūsų mišios…
Tie stovėjo it įbesti.
Ir tik paiki šunys vis dar tikėjo medžiais, atkakliai stengėsi juos palaistyt, paremt…
Nuėjau Baltijos plentu. Fabijoniškių dvarelyje kuitėsi būrys baltų vištų, o priešais jas staipėsi raudonas gaidys be prezervatyvo.
Toks elgesys prieštaravo sveikam protui ir Hagos konvencijai. Pasauliui grėsė ne tik paukščių gripas, bet ir paukščių AIDS. Ne veltui aš niekad nepasitikėjau paukščiais, ypač tais, kurie palieka mus rudenio purvynėj, kai labiausiai reikia paguodos.
Deja, begieda rudenį vien kandidatai, ir mes apkvaišę įkeliam juos į inkilą prie Neries.
O iškelt nebemokam, nebepasiekiam…
Gerai, kad vilkėjau neperšaunamą liemenę. Todėl drąsiai įsiveržiau į vištų pulką.
– Šliundros! – riktelėjau. – Kaip elgiatės? Kodėl negerbiat savęs? Ko išsiskėtėt prieš tą drimelį? Juk nuo tos dienos, kai buvo išrastas pirmas laikrodis, gaidys tapo tuščia vieta.
Jei turėtumėt bent kiek išdidumo ir neprisileistumėt bile kokio, tada ir jie būtų priversti tobulėti dvasiškai. Tada būtų neįmanomi tokie dariniai kaip Vievio paukštynas ar „Galina Blanca”…
Bet vištos, nepagarbiai kikendamos, spietėsi apie gaidį, o tas kratė barzdelę ir rūsčiai grūmojo man. Atrodė jau pagyvenęs, tačiau nieko neišmokęs. Apsigraibiau po kišenes. Granatos buvo likusios virtuvėje.
– Eikite ir dėkite į keptuvę, – paliepiau vištoms. – O tu, padla, – kreipiaus į gaidį, – užpildyk tuščius tarpus galvoj, skaitydamas grožinę literatūrą.
Pasakiau ir suabejojau: juk nuo tos dienos, kai Biliūnas nušovė savo katiną, grožio grožinėj literatūroj vis mažėjo ir nūnai jau visai nebelikę. Toj vietoj išdygo euroromanas. Grožinėj po vieno vienintelio šūvio į nusususį katiną skaitytojui nurieda ašara. Euroromane paskerdžia tuziną žmonių, o skaitytoją tik juokas ima. Ko tad gali išmokt?
Viena vištelė pritūpė ir mano akyse atsidavė tam niekšui. Štai rezultatai!
Nusispjoviau ir nuėjau. Apsidairiau nuo Šeškinės kalvų… Kairėj plytėjo nyki negyvoji gamta – komitetai, departamentai… Dešinėj – jaukūs iš negyvosios išsivysčiusių gyvių apartamentai. Laimė, pamačiau mūrus su užrašu „Varžtų pasaulis”. Nudžiugęs žengiau ton pusėn.
– Ar turit tokių varžtų, kuriais būtų galima viską priveržt? – klausiau. – Nes viskas nūnai išklibę. Politinės sistemos, dorovinės normos…
Ne, jie tokių neturį.
– Tai koks gi čia pasaulis! – riktelėjau. – Spuogas ant subinės.
Prisistatė du juodaskūriai. Atseit galėtų mano galvoj priveržt…
Skaudančia širdim ir šonais palikau šį nesvetingą pasaulį.
Patraukiau tolyn spindinčiais, bet klaidinančiais plotais. Anava ir „Duslintuvų pasaulis”. Žinia, būtų gerai pridusinus klaikų triukšmą, sklindantį iš radijo stočių, barų, burnų… Bet jau nebetikėjau tokiais pasauliais. Apgaulė ir chamizmas.
Leidžiantis į slėnį kilo minčių, kaip sumažint chaosą.
Kodėl tik žemdirbiams mokama už tai, kad jie nedirbtų? O jei visiems mokėtų? Nebegirdėtume muzikos, neberegėtume trilerių, ilgainiui priprastume prie tylos ir išgirstume kits kitą.
Ir gal net norint su žmona pasišnekėt nebereiktų eiti į televiziją? Koks tatai būtų patogumas!
O jei žurnalistams mokėtų už neatliktus žurnalistinius tyrimus? Ketvirtoji valdžia išnyktų sykiu su savo keliamu triukšmu. O likusios tikrai be triukšmo susitartų.
Kam paprastam žmogui žinoti, kad jo brangi Tėvynė – vienos tik durniškės? Juk šitaip lietuvis įgyja menkavertiškumo kompleksą, ima nebepasitikėti Lietuva ir pats varo į šalį.
Tada ir išgirstam apie jo nuotykius Švedijoj… Ispanijoj…
Toliau, eidamas pro Zuoknių aerodromą, galvojau: „O juk nėra taip, kad valdininkas imtų kasdien!
Ši neganda žmogų (gal net labai padorų!) ištinka tik tam tikrais periodais.
Nejau šiuolaikinis mokslas nepajėgus tą periodiškumą paaiškint ir apskaičiuot?
Ir padirbt specialius įklotus su dvigubu kyšio nepraleidžiančiu sluoksniu?
Jei niekas nesigiria esąs kyšininkas, vadinas, imt kyšį nėra laimė, kaip daugelis mano. Aš tikiu, kad kiekvienas valdininkas norėtų gražiai šypsodamas ir visaip staipydamasis klientui pranešt: „Šiandien aš saugus! Aš puikiai jaučiuos bet kokioj situacijoj”.
Juk to kyšio valdininkui nė nereik. Valdininkai nuolat gauna palikimus.
Mat jų giminės labai malonūs – miršta daugsyk dažniau nei paprastų žmonelių dėdės ar tetos.
O jeigu nieko nedarysim, valdininkai išmoks prisijungti prie kosmoso, ir tada mums bus visai striuka. Tai seniau manyta: reikia ištobulint dvasią, tik tada prisijungsi. Dabar – ne.
Kitas jau gimsta bosas. Tokiam iš anksto viskas nulemta.
Bet, girdėjau, yra specialus prietaisas – kontrabosas. Tokį turint, rasi, ir įmanoma pasipriešint valdžios spaudimui… Aišku, tokie daikčiukai ne prastuolio kišenei…
Ties Europa nusileidau į laukiamąją salę ir paskelbiau balandžio tezes:
– Visi jūs, o žmonės, trokštat būti laimingi. Tačiau už kokius nuopelnus? Tos laimės nė būti nėr tiek daug, kad visiems pakaktų. Tik būdamas nelaimingas ir būni laimingas, nes gali gailėt savęs. O va kai žmogų užgriūva kokia laimė, tai jis tik ištvirksta.
Atskirai vyrams taip tariau:
– Mes ir esam tikri laimės kūdikiai. Tik pagalvokit! Juk moterys priverstos gultis į lovas su vyrais. O va mes, vyrai, galim su moterimis gulėt.
Vyrai pažvelgė į kits kitą, sudrebėjo ir šaukė:
– Vargšės! Vargšės moterys!
– Netarnaukite Lietuvai ir negarsinkit Lietuvos, – perspėjau. – Nuo to jai tik blogiau.
Nedirbkite dėl vaikų, nes kiek vaiką bešertum, jis į mišką žiūri, svajodamas kuo greičiau ten savo tėvus rogutėm išvežt. Ir netikėkite, neva jūsų vaikai ne tokie, nesgi jūs pats toks. Nebent jūsiškius būtų padirbęs koks pilietinės visuomenės kūrimo specialistas. Bet specialistais irgi netikėkite.
Taip taręs, narsiai įsėdau į požeminį lėktuvą, nors puikiai žinojau, kad tokio negali būt. Bet gal tai – greitasis tramvajus?
Tramvajaus niekad nebuvau matęs, bet visados tikėjau, kad tai kažkas linksmo ir ne visiškai padoraus.
Kaip ir maniau, tuoj atsirado čigonų trio, styginių kvartetas…
Ant stulpų ėmė suktis šokėjos. Mašinistas atnešė butelį degtinės. Pasijutau rusas esąs.
– Joptramvajmatj! – riktelėjau. – Tai štai kaip jūs gyvenat…
Pro šalį slinko puikūs paraleliniai pasauliai.
Regėjau daugybę prapuolusių – kaip maniau, nugriautų ar sudegintų – pastatų. O Rubikono upėje, rūkydamas storą cigarą, aukštyn pilvu plaukiojo drėma ir nerūpestingai pliaukšėjo uodega.
Ir visur buvo pavasaris, o vietom net vasara.
– Dingęs Vilnius… – sukuždėjau pro ašaras.
– Niekas nedingsta be pėdsako, – šypsojo mašinistas.
– Žmogus – neįkainojama vertybė! – sušukau.
– Tai žmogus, – atsakė jis. – O jeigu runkelis…
– Žemė – žmonių planeta!
– O Lietuva – valdininkų žemė.
– Bet yra pasakyta: nevok!
– Tai tau taip pasakyta. O kiti kitokius parėdymus gavę.
Nusilenkiau ir užsirašiau. Dar paklausiau:
– O šiuo joptramvajum galima nuvažiuot į briuselį? O į maskvą?
– Taip, – atsakė jis. – Priemonė eina į abu galus. Ir tuo pat metu.
Labai stebėjaus. Aišku, buvau girdėjęs, kad Lietuvoj viskas įmanoma, bet maniau, kad tai pokštas.
– Kita stotelė – Lukiškės, – pranešė oficialus balsas.
– Išlipsiu, – tariau. – Pasėdėsiu ir pamąstysiu. Gal norit sykiu? – pakviečiau.
Jis atsakė dar neskubąs. Aš irgi išlipau toj pačioj vietoj, kur buvau įlipęs.
Mat, pagal Einšteino mokymą, kad ir kokiu dideliu greičiu vienu metu skrietum į dvi skirtingas puses, visados būsi tik čia ir dabar. O tai ir yra laimės formulė.
Vis dar tęsėsi žiema, ir radijas džiaugsmingai pranešė, kad mūsų ledo šokėjų pora pagaliau iškovojo olimpinį auksą.
Tačiau kitkas buvo pasikeitę, visur pridygę dangoraižių… Konteineryje rausėsi kažkokia senikė, o atidžiau įsižiūrėjęs pamačiau, kad tai mano pati, kuriai visados būdavo trisdešimt.
Supratau, kad važiuojant tramvajumi laikas stovi. Bet visi važiuojantys – laiką pralenkę.
– Kokia nūnai vyraujanti santvarka? – pasidomėjau.
– Konstitucinė oligarchija, – atsakė senikė.
– Bet tikriausiai yra kokie nors valdžios svertai ir demokratijos perlai?
– Yra du: algirdas ir mykolas. Tik jau seniai jų niekas nematė.
– O kaip gyvenimas? – teiravaus. – Ar eina?
– Kai noriu pamatyt, kaip anas eina, televizorių pasižiūriu. O šiaip jau šiose platumose nėr gyvenimo. Vargas ir darbas.
„Gerai, kad nėr”, – pagalvojau. Mat buvau neprisitaikęs prie gyvenimo.
O kad jau buvau praalkęs, tai nusigręžiau ir pasakiau:
– Jūs puikiai atrodote.
Žinojau, kad po šitokių žodžių moterys pameta orientaciją ir net visai nepažįstamą tipą nusiveda su savim.
Taip aš vėl atsidūriau savo namuose. Pradėjau viską iš naujo, bet nebaigiau…
puikiai.
Įžvalgu…