Korėjiečiai savo sostinės Seulo vardą taria „Soul”, lyg angliškai „siela”, bet kas išties yra jų sieloje, vargiai pasakys bet kuris užsienietis
Į pažintinį vizitą žurnalistus iš ES naujokių šalių pakvietė Korėjos fondas, kurio misija – kuo plačiau paskleisti pasauliui Korėjos ekonominius laimėjimus ir kultūrinį savitumą. Vis dėlto pažinti šią šalį atvykėliams nėra labai paprasta.
Mandagūs, atidūs, bet užsisklendę
Korėjiečiai, kaip, beje, ir panašaus į jų būdo kinai ar japonai, per pokalbį tau niekada nedraskys akių. „Taip, taip” ir „ačiū, ačiū”, tariami nuolat ir su atitinkama kūno kalba – linkčiojimu ir šypsena, yra dažniausi žodžiai, bet kas už jų?
Jei nuoširdžiai – nežinau. Savaitės neužtenka to patirti. Savaitės, ką ten savaitės – dienos, valandos ir net minutės užtektų pajusti, kad tavo pašnekovas yra pagarbus, atidus, mandagus, bet… perdėm santūrus. Pokalbis vyks lygiai tiek, kiek jūs sugebėsite jį tęsti. Ne daugiau. Gausite atsakymus į daugelį klausimų (šiukštu, nelįskite į asmeniškumus), bet tik tiek. Gal mes jiems ir įdomūs, bet klausimų, kurie išeina iš įprastų darbo-šeimos-šalies istorijos ribų, devyniuose iš dešimties užmegztų pokalbių nesulauksite ir patys verčiau nemėginkite atvirauti, nes rizikuosite papulti į nepatogią padėtį ar pastatyti į ją savo pašnekovą.
Savo žmoną jau įtikinau, kad čia nieko asmeniška, bet korėjietės moterys yra gražiausios iš matytų įvairiuose kontinentuose. Šviesiaveidės, jos turi kažkokį stebuklą po oda, kuris matine šviesa žibina jų veidą.
Ne tik merginos ir moterys, bet ir vyrai (patikėkite) mūsų akiai atrodo jaunesni bent dešimčia metų. Seulo universitete kurį klaiką galvojau, kad arba aš kažko nesupratau, arba jų universitetai iš esmės skiriasi nuo mūsiškių: rodės, kad aplink zuja 14-15 metų jaunuomenė. Įtarimai sustiprėjo, kai buvo pristatyta profesorė, kuri atrodė maždaug 18-kos. Vėliau išsiaiškinau, kad tie, rodės, paaugliai, yra jau įžengę į trečiąją dešimtį (21-24 metų), o į dukras man tinkanti, kaip atrodė, profesorė vos ne į mano bendraamžes tiktų.
Jie gerbia vakariečius, nes į juos lygiuojasi. Jie gerbia europiečius, nes jų kultūra ir pasiekimai juos įkvepia. Jie gerbia amerikiečius, nes, pirmiausia, šie diriguoja pasaulio tvarką ir, svarbiausia, užtikrina demokratinės Pietų Korėjos saugumą nuo buvusios SSRS satelitės, komunistinės Šiaurės Korėjos invazijos.
Tačiau ta pagarba turi savo ribas. Ištekėjusi už užsieniečio – net ir amerikiečio, net ir europiečio – mergina rizikuoja būti išbraukta iš šeimos narių sąrašo. Kita vertus, ir motyvų taip daryti nėra daug – nebent toks „banalus” kaip meilė. Kiti veiksniai, tokie aktualūs kokiame nors Tailande ar Vietname, Korėjoje neveikia: pragyvenimo lygis čia yra toks, kad „romanas” su 20-čia metų vyresniu amerikiečiu ar europiečiu ir santuoka su juo anaiptol neatrodo svajonių čiulpinukas.
Maža to, į vakariečius, kurie šiaip jau čia yra pakankamai godojami, vis dėlto žiūrima kaip į užvežusius AIDS ir kitą šlamštą.
Lengva skaičiuoti, jei moki dalyti iš 1000
Sausainių pakelis Seule kainuoja 12 000 vonų. Daug? Doleriais atrodo mažiau nei vonais – „tik” 12, tačiau litais – apie 35. Vis dėlto – daug.
Kaip jau supratote, skaičiavimas paprastas: nubrauki tris nulius ir turi sumą amerikietiškais doleriais, kurių vertės dar nespėjome pamiršti. Gana, sakyčiau, gundanti procedūra: kai susimažina kaina tūkstanteriopai, atrodo vienas juokas mokėti 5 dolerius už cigarečių pakelį. Bet padauginęs iš lietuviško kurso, supranti, kad tai ne tik žalingas, bet ir pakankamai brangus malonumas.
Taigi brangi ar pigi Pietų Korėja? Ne pigi. Pradėkim nuo to, kad vien lėktuvo bilietas iš Vilniaus per Frankfurtą – ekonomine, ne biznio klase – kainuoja beveik 9 tūkstančius litų. Taip, būtent tiek, už kiek į Ameriką galėtum suskraidyti bent 4 kartus. Arba du kartus į Australiją.
300 kilometrų greituoju traukiniu nuo pietų pakrantės kurorto iki Seulo kainuoja apie 150 litų – maždaug perpus mažiau nei „Jonie Walker Red Label” pusės litro butelis bare Seulo centre. 100 kvadratinių metrų butas čia, Seulo komerciniame centre, kainuoja nuo vieno iki dviejų milijonų JAV dolerių. Tai yra suma, kuri vidutiniškai uždirbama per mažų mažiausiai dvi dešimtis metų, todėl panašus pirkinys įmanomas tik su banko paskola. Mažų mažiausiai – 20-čiai metų…
Nori gyventi gražiai – malonėk dirbti už du
Žinote, kokios yra vidutinės metinės atostogos Korėjoje? Spėkit. Apsistojote ties 20-30 dienų, kaip pas mus? Pamirškit. Atostogų – penkios dienos. „Hyundai” gamykloje Ulsano mieste, pačiuose Pietų Korėjos pietuose, kur robotai ir žmonės išleidžia pro vartus kas porą minučių po automobilį, man rimtu veidu aiškino, kad jų sistema labai humaniška: trečiadienis yra „namų diena”, todėl tądien … ne, į darbą reikia eiti, bet … nedirbami viršvalandžiai. Suprask, visom kitom dienom, viršvalandžiai yra savaime suprantami. Už juos, suprantama, ir mokama papildomai.
Be to, kartą per mėnesį priklauso po vieną papildomą laisvadienį prie savaitgalinių (beje, šeštadienis palyginti ne taip seniai Korėjoje tapo poilsio diena), todėl, jei turi planų pavažiuoti tolėliau per atostogas, prie savo „prašmatnių” 5 dienų atostogų gali pridėti 12 dienų, sutaupytų per metus, jei jomis, suprantama, nepasinaudoji.
„Hyundai” darbininkai tikriausiai ir pasitenkina tuo, ką uždirba darbo valandomis ir per viršvalandžius savo gamykloje. Bet vidutinis Seulo gyventojas dirba du darbus. Arba tris. Normalia vadinama sutuoktinių pora, kuri per abu turi penkis darbus. Vienas, suprantama, pagrindinis. Kiti dažniausiai dirbami po tarnybos valandų, todėl eiti miegot, tarkim, apie 2 valandą, yra beveik prabanga. Ypač, jeigu esi jaunas.
Nedarbas Korėjoje nedaug viršija lietuviškąjį. Tačiau tarp jaunimo tas skaičius dramatiškai šoka aukštyn. Kitaip tariant, dažnas universitetą baigęs jaunuolis blaškosi be darbo ir be dvejonių imasi bet kokio užsiėmimo, kurį mūsų profesinės sąjungos tuoj pat pasmerktų – laikino įdarbinimo, be jokių socialinių garantijų, kuris baigiasi atlikus tam tikrą specialią užduotį. Pavyzdžiui, savaitė vertėjavimo grupei užsienio žurnalistų.
Gėrimo tradicija gaji ir nekintanti
Patys korėjiečiai save vadina bene labiausiai geriančia tauta. Nežinau, kaip yra iš tikrųjų, bet geria jie išties nemažai, nesislėpdami ir nesigėdydami. Net 10-ties valandų skrydį nuo Frankfurto iki Seulo galima paįvairinti skaitiniais „Korėjos avialinijų” žurnale apie korėjiečių gėrimo papročius. Iš straipsnio sužinome, kad alkoholis nuo seno buvo esminis ceremonijų ir švenčių elementas. Jau senuose kinų rašytiniuose šaltiniuose pažymėta, kad korėjiečiai visada mėgo gerti ir šokti.
Dabartiniai gėrimo kultūros tyrinėtojai pažymi, kad Korėjoje nebuvo daug būdų stresui apmaldyti, o svaigalai tam puikiausiai tiko. Čia sakoma: „Korėjiečiai visada mėgo išgerti – ir tikriausiai visada mėgs”.
Jei pažįstamas verslininkas jus pakvies kurį vakarą išlenkti taurelę, būkite tikras, kad jis būtent tai turi galvoje, o ne knapsėjimą kelias valandas prie vieno stiklo alaus. „Geonbae!” („Į sveikatą!”) tą vakarą bus šaukiama ne kartą ir kojos po to pasisėdėjimo tikriausiai pinsis.
Užsieniečiams Korėjoje patariama kilnojant stiklelį nemėginti palaikyti šeimininkų tempo, bet ir patys korėjiečiai jo kartais neatlaiko. Brangiame finansinių įstaigų rajone Seule po kelių dienų nebestebino linksmi vaizdeliai, kai du kostiumuoti vyrai baltais marškiniais ir kaklaraiščiais linksmai klegėdami veda trečią labiau pavargusį kolegą.
Beje, dažniausiai taip linksminamasi būtent su kolegomis, įskaitant ir viršininką, kuriam, kaip sakoma, būna įdomu išgirsti darbuotojų vertinimus apie padėtį įstaigoje, kai šiems atsiriša liežuviai po pirmųjų sodžiu porcijų.
Gėrimo tradicija yra plačiai atspindėta mene. Muziejuose – gausu įvairių indų alkoholiui, prirašyta gausybė eilėraščių, nutapyta paveikslų, liaupsinančių gėrimą.
Populiariausias gėrimas dabar – sodžiu, maždaug 20-ties laipsnių stiprumo alkoholis iš saldžiųjų bulvių. Skonis…, na, lyg degtinę atsiskiestum perpus su vandeniu iš arbatinuko.