Keturioms Kauno teatrinio pasaulio moterims – choreografei Birutei Letukaitei, aktorei ir režisierei Inesai Paliulytei, aktorėms Daivai Stubraitei ir Milei Šablauskaitei už šio sezono kūrybą įteikti aukščiausi šalies teatriniai apdovanojimai – „Auksiniai scenos kryžiai”
Artisto darbas – ne tik maudymasis šlovėje, kaip tikina serialai ir šou. Realybės scenarijus dažnai būna kitoks nei trumpą akimirką pozuojant prožektorių spinduliuose… Daiva Stubraitė atsiimti apdovanojimo už geriausią moters vaidmenį – Elą Kauno dramos teatro spektaklyje „Nekalti” važiavo tiesiai iš ligoninės. Geriausio antraplanio vaidmens – Ponios Cuker tame pat spektaklyje kūrėją Milę Šablauskaitę kalbinome palatoje: pervargusią aktorę apniko ligos. Inesą Paliulytę pavyko rasti vakare, ką tik grįžusią iš Vilniaus, kur vedė seminarą vaikų darželių auklėtojoms. Nepasiekiama buvo tik į Kanadą išvykusi Birutė Letukaitė. Tad trims laureatėms uždavėme tris klausimus.
1. Ar tikėjotės įvertinimo būtent už šį darbą?
2. Ką suteikia artistui toks apdovanojimas, be materialios jo išraiškos?
3. Didžiausias Jūsų noras, susijęs su teatru, ir už jo ribų.
Milė ŠABLAUSKAITĖ:
1. Kas gi iš anksto gali tikėtis? Džiaugiausi, kad buvau nominantų trejetuke, – ir tai jau labai gerai. Maniau, tuo mano sėkmė ir baigsis. Jeigu atvirai – galvojau, kad apdovanojimą už geriausią antraplanį vaidmenį gaus Dalia Michelevičiūtė. Sėdėjau sau salėje rami ramutėlė, ir staiga ceremoniją vedęs Rimantas Bagdzevičius paskelbia mano pavardę. Net nustėrau…
2. Ką suteikia? Sakyčiau – galimybę bent neilgam pasijusti ne antrarūšiu žmogumi. Supranti, kad žinovai tave įvertino būtent kaip savo profesijoje kažko pasiekusią aktorę. Aplanko jausmas, kad ne be reikalo visą gyvenimą sunkiai dirbai, neatsisakydamas jokių vaidmenų. Juk kaip yra teatre, – ari lyg juodas jautis, o niekas per daug tavęs nevertina. Nei komplimentais lepina, nei pinigais. Kitąsyk pagalvoji – pridėtų bent dešimt litų prie algos, ir tai pasijustum geriau, nes tai būtų dėmesio ženklas…
Kartais pasvarstau: jei vėl būčiau abiturientė, ar pakartočiau tą patį kelią? Ir pati sau atsakau: ko gero, taip, nors šią savaitę atsidūriau ligoninėje – sutriko širdies ritmas. Krūvis buvo labai didelis. Per keturias dienas suvaidinau penkis „Pulkininko našlės” spektaklius ir pagret dvi „Amerikas pirtyje”. Nemoku dirbti, kaip sakoma, puse kojos, noriu scenoje atiduoti viską, ką galiu. Artistas ne dėl laurų ir ne dėl pinigų vaidina, o žmonėms. Tai jam svarbiausia. Kas gi į teatrą ėjo dėl algos, – ji čia niekada nebuvo didelė…
O sulaukęs įvertinimo už sėkmingą pasireiškimą savo profesijoje jautiesi kaip netikėtą brangią dovaną gavęs. Juk „Auksinis scenos kryžius” – aukščiausias Lietuvos teatrinis apdovanojimas. Juo labai džiaugiausi ne tik aš, bet ir mano sūnūs, anūkė.
3. Norėčiau, kad netrūktų sveikatos nei man, nei mano artimiesiems. Kai žmogus sveikas, tai ir laimingas. Kai dėl teatro – norėčiau, kad manęs dar nenurašytų. Kad būčiau reikalinga, turėčiau vaidmenų.
Daiva STUBRAITĖ:
1. Kurdamas vaidmenį aktorius apie galimus apdovanojimus negalvoja. Jei repetuodamas pasitiki režisieriumi, jau gerai – jauti pasitenkinimą, ieškai. Paskui ateina kitas etapas – po premjeros tavo vaidmenį vertina žiūrovai. Pagal jų reakciją pasitikrini, ar pataikei į taikinį. Nepasakyčiau, kad „Auksinis scenos kryžius” už Elą man buvo absoliuti staigmena – dar gerokai prieš tai girdėjau daug gerų atsiliepimų iš žmonių. Tačiau viena, kai tave vertina draugai, pažįstami, o visai kas kita – ekspertų komisijos sprendimas. Jis patvirtina tavo profesionalumo klasę. Paliudija, kad scenoje tu esi ne atsitiktinai, o būtent savo vietoje.
Elos vaidmuo buvo sunkus. Joks kitas per visą mano gyvenimą nepareikalavo tiek jėgų. Fizinių ir dvasinių. Ela destruktyvi. Ji išsunkia. Ją reikia nuo savęs nuplauti dušu. Kol repetuoji, niekaip negali jos atplėšti nuo savęs. Eini po spektaklio namo, ir Ela eina kartu, nors jau ne taip įkyriai, kaip per repeticijas…
2. Aukštas vaidmens įvertinimas suteikia pasitikėjimo savimi. Įpareigoja. Daraisi reiklesnis sau. Juk „Auksinis scenos kryžius” – tavo darbo kokybės ženklas. Turi stengtis nenuleisti kartelės žemiau, nors ir ne viskas priklauso tik nuo artisto. Daug kas apsiverčia aukštyn kojomis. Pavyzdžiui, maniau, kad man šis sezonas bus tuščias, planavau tik darbą Sriubos teatro kameriniame spektaklyje „Rudens stiliaus moteris”. Elos vaidmenį gavau netikėtai. Jis buvo paskirtas Gražinai Balandytei, bet ji susirgo. Matyt, Eloje slypi kažkokia griaunamoji jėga…
3. Norėtųsi, kad Kauno dramos teatro pastatymus pamatytų kuo daugiau kitų šalių žiūrovų. Kad mieste apsilankantys turistai galėtų juos matyti su vertimu. Kad Gintaro Varno spektakliai važinėtų po pasaulį kaip ir Oskaro Koršunovo, nes jie to verti. Mūsų teatre daug talentų, bet ne visiems nusišypso laimė. Norėčiau, kad jiems režisieriai duotų įdomių vaidmenų.
Sau linkėčiau mirties akimirką nesigailėti nieko, kas buvo…
Inesa PALIULYTĖ:
1. Žinoma, nesitikėjau. Stebuklas buvo jau tai, kad „Auksinių kryžių ” komisija atvažiavo žiūrėti mūsų spektaklio „Anderseno gatvė”, pastebėjo mokyklėlės „Mano teatras” veiklą. Net tarybiniais laikais, kai garsiai buvo deklaruojamas begalinis dėmesys vaikams, niekas rimtai nežiūrėjo į pastatymus jiems. Nesikuklinsiu, žinojau, kad padarėme gerą daiktą. Tačiau trejetukų paskelbimui daug svarbos neteikiau – tų nominantų kartais prirašo ir vertų, ir nevertų… Net nenorėjau važiuoti į ceremoniją Vilniuje, nes nemėgstu „tūsovkių”. Nijolė Lepeškaitė, vaikų teatro mokyklėlės „Mano teatras” vadovė, įkalbėjo. O ten ir sulaukiau staigmenos. Apdovanojimą laikau bendru, nors spektakliui „Anderseno gatvė” pjesę parašiau aš, aš ir režisavau. „Auksiniu scenos kryžiumi” dalijuosi su savo kolegomis iš teatro mokyklėlės, su 150 ją lankančių vaikų, todėl man tai ne kryžius, o pūkas…
2. Beveik nieko. Pasitikėjimo? Aš jo ir taip turiu – esu Avinas. Ne popieriukai ir pakabučiai svarbiausia. Savęs nelaikau režisiere, greičiau intuityviste, pedagoge. Manau, kad kliūtys, o ne sėkmės subrandina rezultatą. Mes esame gimę išmokti pamokas, ir niekur nuo to nedingsi. Pradžia dirbant su vaikais nebuvo rožėmis klota, bet žingsnis po žingsnio įsibėgėjo.
3. Kažkokiame Vasilijaus Šukšino apsakyme herojaus klausia: ar tu laimingas. Jis sako – taip, turiu šaldytuvą, televizorių, žmoną… Man nėra laimė ką nors turėti materialiai. Mane daro laimingą galėjimas duoti. Suvokimas, kad dar yra laiko duoti. Aš nepasirinkčiau teatro vėl, jei būtų galima gyvenimo ratą atsukti atgal. Kur pasukčiau? Sunku labai tiksliai atsakyti. Gal ten, kur galima žmonėms duoti… Gaila, kad negimiau Motina Terese, – tokiu pašaukimu mylėti artimą nedaug kas apdovanotas. O teatras – savotiška tuštybės mugė. Nepasakyčiau, kad mano kaip aktorės gyvenimas jame susiklostė sėkmingai. Manyje mato bolonę, o gal aš iš tiesų dogas?…
Norai už teatro ribų? Tą, ką noriu – padarau. Egzotiškų užgaidų neturiu. Nenoriu važiuoti į Maljorką. Man gera ir Lietuvoje, aš myliu Lietuvą. Vienintelis pageidavimas – noriu, kad joje būtų daugiau saulės.
Birutė LETUKAITĖ:
„Auros” šokio teatro vadovė Birutė Letukaitė šiuo metu yra Kanadoje, Vankuveryje vykstančiame tarptautiniame šokio festivalyje, ir grįš tik kitą savaitę. Ten ją pasiekė ir žinia, kad jos sukurtas spektaklis „Aseptinė zona, arba lietuviškos sutartinės” įvertintas „Auksiniu scenos kryžiumi” kaip geriausias sezono choreografijos darbas. Kovo 27 dieną gimusiai Birutei Letukaitei tai buvo puiki gimtadienio dovana.
Dabar „Auros” šokio teatras rengiasi gegužę Vilniuje vyksiančiam festivaliui „Naujasis Baltijos šokis”, kur pristatys JAV choreografo Johaneso Vylando parengtą premjerą. Tuoj po jo laukia dviejų savaičių gastrolinis turas po Vokietiją. „Auros” spektaklius „Aseptinė zona, arba lietuviškos sutartinės” ir „Extremum mobile” matys Frankfurto, Dortmundo ir Diuseldorfo žiūrovai. Birželį „Aura” į Vokietiją važiuos dar kartą – atidaryti tarptautinį šokio festivalį Bylefelde.
Birutė Letukaitė jau penkiolika metų mūsų mieste kasmet organizuoja tarptautinį modernaus šokio festivalį. Jis ne tik garsina „Auros” vardą, bet ir stiprina Kauno aurą šiuolaikinėje modernioje Europoje, o gal net visame pasaulyje. Pasak Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus, buvusio Menų fakulteto dekano Vlado Stausko, Birutė Letukaitė pasižymi pagirtina ištikimybe Kaunui. Miestas turėtų atsilyginti tuo pačiu – deramai įvertinti šios menininkės ir jos vadovaujamo choreografinio kolektyvo nuopelnus ir tarptautinį prestižą bei suteikti jam tinkamas sąlygas kūrybai. Deja…”Jau keli mėnesiai esame kampininkai svetimose salėse, nes mūsų patalpų Senamiestyje remontas vyksta labai lėtai. Tai lėšų trūksta, tai statybininkai stabdo darbus’, – vasarį guodėsi „Auros” vadovė.