Pernai balandžio 2 dieną mirus lenkų tautybės popiežiui Jonui Pauliui II Lenkijos visuomenė buvo kupina ryžto keistis. Ar tai įvyko?
Milijonai žvakių miestų ir gyvenviečių aikštėse, ašaros, bendra malda bažnyčiose, gatvėse ir nebylus klausimas visų akyse: kaip mes be Jo gyvensime. Ir viltis ar net įsitikinimas, kad didžiojo tautiečio mirtis turi pakeisti Lenkiją. Kas, praėjus metams nuo popiežiaus mirties, liko iš tų vilčių ir pasiryžimo keisti save, aplinką, tautą ir valstybę? Ar tik materialūs paminklai Jonui Pauliui II?
Daugelio sociologų ir apžvalgininkų nuomone, per anksti spręsti, kiek Jono Pauliaus II mirtis ir pati mirties misterija, kurią stebėjo milijonai žmonių visame pasaulyje, pakeitė lenkų visuomenę. Paprasčiau kalbėti apie „materialius” paminklus: po Jono Pauliaus II mirties Lenkijoje išleista 92 knygos – prisiminimai, mokslinės monografijos, albumai ir pan., dauguma jų yra skaitomiausių knygų sąraše. Ne mažiau populiarūs ir kinematografijos kūriniai: filmą „Karolis – žmogus, kuris tapo popiežiumi” jau matė 2 mln. lenkų. Ką ir kalbėti apie dešimtis paminklų didžiajam tautiečiui, jie, beje, buvo statomi ir jam gyvam esant.
Prieš metus visa Lenkija skendėjo ašarose. Bet turbūt labiausiai įsiminė ir sujaudino tuometinis futbolo sirgalių elgesys. Kai buvo paskelbta apie smarkiai blogėjančią popiežiaus sveikatą, brutalumu garsėjantys „Wislos” ir „Cracovios” sirgaliai paskelbė paliaubas: neapvilsime Šventojo Tėvo, mūsų širdys juk ne iš akmens, turime ką nors savyje keisti. Tai deklaravo jauni žmonės, dar neseniai komandų tarpusavio santykius aiškinęsi beisbolo lazdomis ir vėzdais. Nepraėjus net metams „Cracovios” sirgalius mirtinai sumušė kolegą, palaikantį „Wislos” klubą.
Joną Paulių II nepaprastai mėgo jaunimas. Ypatinga „chemija” siejo popiežių ir lenkų jaunimą. Įsimintinas Šventojo Tėvo bendravimas su jaunimu Krokuvoje, vadinamoje popiežiškuoju langu. Tūkstančiai jaunų žmonių dalyvavo šv. Mišiose, lydėjo kiekvieną popiežiaus žingsnį tėvynėje. Ir po mirties jaunimas liko ištikimas. „Tu mūsų ieškojai, dabar mes atėjome pas Tave”, – kartojo tūkstančiai jaunų lenkų, gedėdami Jono Pauliaus II. Po popiežiaus mirties jauna lenkų karta, gimusi Jonui Pauliui II jau būnant popiežiumi, praminta JP2 karta.
„Kas paliko po popiežiaus mirties? Tik kalnas žvakių ir supuvusių gėlių”, – trumpai atsakė Varšuvos vidurinės mokyklos mokinys, priklausantis sociologinei JP2 kartai. Vis dėlto sociologai pripažįsta, kad Jono Pauliaus II gyvenimas ir mirtis paliko pėdsakus.
„Religinės vertybės šiuolaikiniame pasaulyje nustumtos į šalį, ir tikintys žmonės, kurie joms neabejingi, nemanifestuoja jų viešai, bet tai nereiškia, kad jų gėdijasi. Jie tiesiog gyvena pagal tas vertybes”, – aiškina viena apklausos dalyvė.
Sociologai taip pat įsitikinę, kad masinis jaunimo dalyvavimas Jono Pauliaus II mirties misterijoje buvo ne vien religinis reiškinys. Tam įtakos turėjo ir vertybių krizė, ir tautinio pasididžiavimo jausmas, tiksliau – jo trūkumas šiandieninės Lenkijos gyvenime.
Neilgai reikėjo laukti, kai popiežiaus mirties valandą paliaubas paskelbę politikai vėl ėmėsi rietenų, o sirgaliai išsitraukė vėzdus ir beisbolo lazdas. Galima sakyti, viskas grįžo į „normalias” vėžes. Tačiau tai ne visa tiesa. Sociologai pastebi naują reiškinį katalikų bendruomenėse. Tai jau ne klusnių avelių banda, o aktyvūs, pasitikintys, savo vertybes ir įsitikinimus pasirengę ginti žmonės. Vieni dalyvauja labdaros organizacijose, kiti organizuoja maldos susitikimus, treti gina Jonui Pauliui II artimas vertybes. Antai nusivylę valdžios neveiksmingumu žmonės patys skelbia karą klestinčiai prostitucijai, prisidengusiai masažo salonų vardu.
Pastebimai auga lenkų pasauliečių įtaka keičiant politinio gyvenimo standartus. Politiniame šalies gyvenime vis grasiau reiškiasi konservatyvias, katalikiškas vertybes išpažįstantys visuomenės sluoksniai. Akivaizdu, kad palankios aplinkybės jiems dalyvauti viešajame gyvenime atsirado po pernai rudenį vykusių parlamento rinkimų, kai į valdžią atėjo dešinieji. Tačiau galima paklausti, ar rinkimų rezultatai būtų tokie, kokie yra, jei ne lenkų tautos susitelkimas prie Jono Pauliaus II karsto?