Grįžimas – visada yra išbandymas. Ypač, kai po ilgų metų gyvenimo svetur grįžtama į gimtąjį miestą. Dar didesnis šis išbandymas yra menininkui, nes jam reikia ne tik vėl iš naujo atrasti kadaise brangias vietas ir žmones, bet ir iš naujo prisistatyti visuomenei.
Neda Bružaitė-Raba – viena tokių menininkių. Dailės mokslus pradėjusi Klaipėdos vaikų dailės mokykloje, juos tęsė Valstybiniame Lietuvos dailės institute, o baigė Valstybinėje Rygos dailės akademijoje. Tuomet dar jauna scenografijos ir kostiumų dizaino specialistė grįžo dirbti į Lietuvą. Produktyvi menininkė nuo 1986-ųjų scenografijas ir kostiumus sukūrė daugiau nei 20 spektaklių (Klaipėdos dramos teatre ir Klaipėdos vaikų teatro studijoje, Holbeko miesto (Danija) teatre, Nacionaliniame J. Miltinio ir Muzikiniame teatruose Panevėžyje, Muzikiniame teatre Kaune bei Nacionaliniame rusų dramos teatre Vilniuje). Geriausi kostiumai ir scenografija buvo sukurti spektakliams: K.Hamsuno „Misterijos”, P.Handkės „Valanda, kai mes nieko nežinojome vienas apie kitą”, „Orfėjas pragare”, „Linksmoji našlė” ir kt.
Autorės teatro darbams būdingas minimalistinis kompozicijos sprendimas, centruota erdvė, kur dekoracijos ir veiksmas koncentruojami į scenos vidurį, spalvingi, įvairiausių konstravimo pavyzdžių kostiumai.
Daugelis scenografijos ir kostiumų eskizų tapo pirmine parodų medžiaga. Scenovaizdžiai ir paskiri piešiniai buvo eksponuojami Klaipėdoje, Vilniuje, Lietuvos ambasados parodų salėje Paryžiuje, Reimso (Prancūzija) nacionaliniame teatre, Niso muziejuje Lenkijoje ir kitur.
Monumentalusis menininko pradas atsiskleidė ne tik dramaturginiuose užkulisiuose, bet ir spalvų pasaulyje. Dar studijų metais susidomėjusi tapyba menininkė šią aistrą realizavo kurdama paveikslus ir aktyviai dalyvaudama grupinėse ir personalinėse parodose, ypač gyvendama Lenkijoje.
N.Bružaitės-Raba tapybos darbai – savotiška antitezė teatro scenai. Viena vertus, didelių formatų drobės – tai scenos pirmavaizdis, įrėmintas plokštumoje. Tačiau kita vertus, menininkė dažniausiai vaizduoja žmones: jų portretus, figūras, kūno detales, t.y. elementus, visiškai priešingus įprastiems scenografijos eskizams, kur retai pamatysi gyvybės apraiškas. Tai – tuščios erdvės, gaubiamos daiktų, konstrukcijų, pertvarų. Žmonės čia pasirodo jau po scenografo darbo, įkvėpdami gyvybę bežmogiam spektaklio scenovaizdžiui.
Išskirtiniai N. Bružaitės-Raba paveikslų bruožai: netikslus, kiek primityvus ir neretai net vaikiškas piešinys bei itin teatrališka nuotaika, atsiverianti tiek per potėpio, tiek ir per siužeto dėmenis. Šie du aspektai leidžia menininkei laisvai improvizuoti ir eksperimentuoti, todėl nevienalytė paveikslų koloristika (svyruojanti nuo žemės spalvų paletės portretuose iki ryškių grynųjų spalvų žaižaravimo siužetiniuose paveiksluose) ar potėpio braižas rodo nuolatines menininkės saviraiškos paieškas.
Pati N.Bružaitės-Raba tapysena neretai dramatiška: aiški šešėlių, kontrastų takoskyra, patosiškas, kiek „kreminis” potėpis. Akivaizdu, jog menininkė mėgaujasi riebaus dažo faktūra, jo teikiamomis paviršiaus deformacijos, spalvų derinimo galimybėmis.
Siužetuose, kaip minėta, vyrauja žmogus, tačiau tematika plėtojama pati įvairiausia: nuo istorinės (Barboros Radvilaitės portretas, karininkų kvartetas) iki siurrealistinės ir net simbolistinės minties vaizdavimo. Štai kad ir vietoj galvos šokėjai ištįstanti gulbės galva, o viena koja virstanti ranka, laikančia gėlės žiedą, ar tarp palmių ir papūgų besiritinėjančios galvos – kuo ne siurrealistų eksploatuoti vaizdiniai?
Portretai – tradicinės mokyklos raiškoje: žmonės vaizduojami en face ar pasisukę trimis ketvirčiais. Tačiau juos neretai papildo netikėta detalė ar motyvas, gestas, sudarkantis įprastą portreto stilistiką. Kita vertus, šiuose paveiksluose ryškiai juntama latviškos tapybos mokyklos tradicija: kiek prislopinta koloristika, dėmesys tapysenai, bet ne anatominiam tikslumui.
Apibendrinant reiktų pastebėti, jog Neda Bružaitė-Raba – daugiaplanė menininkė, kiekvienu savo darbu ieškanti naujos ekspresijos ir saviraiškos. Gal tų paieškų kontekste retkarčiais prasimuša ir kūrybos eklektiškumas, bet juk tame ir slypi menininko atradimo džiaugsmas.
Ilgus metus gyvenusi ir kūrusi Latvijoje bei Lenkijoje, menininkė neabejotinai pasisėmė ir šių šalių kultūros, vaizdavimo manieros. Tačiau šiandien ji grįžta į Klaipėdą, vėl pasiruošusi kurti gimtajame mieste. Telieka palinkėti atrasti savo kadaise pramintą kūrybos kelią į gimtojo žiūrovo širdį.