Buvęs Rusijos prezidento patarėjas ekonomikos klausimais A.Ilarionovas laikraštyje „Komersant” išspausdino straipsnį, kuriame įrodinėja, jog Rusija pastaraisiais metais prarado politinę laisvę ir tapo vienintele, neskaitant Baltarusijos, nelaisva šalimi Europoje.
Politinės laisvės praradimas, rašo A.Ilarionovas, sukelia visuomenės degradaciją ir ne tik užkerta kelią ekonomikai klestėti, bet ir skatina karo su visais ideologiją.
Interneto leidinys „Lenta.Ru” pateikia šio straipsnio tekstą, pratęsiantį ankstesnį A.Ilarionovo straipsnį apie tai, kad Rusija virto korporatyvizmu grindžiama valstybe (korporatyvizmas – socialinė ekonomikos ir teisės doktrina, teigianti, kad visuomenės organizacijos pagrindą turi sudaryti korporacijos, sukurtos pagal ekonomikos šakas – Red.).
Kur mes esame?
Svarbiausias dalykas, pastaruoju metu įvykęs Rusijoje, yra tas, kad ji tapo politiškai nelaisva. Remiantis tarptautinės organizacijos „Freedom House” vertinimais, 2005 metais Rusija jau buvo priskirta ne iš dalies laisvų šalių grupei, o perkelta į nelaisvų šalių kategoriją.
Tai – ne asmeninė vieno ar kito politologo nuomonė. Tai – nešališkas konstatavimas, išreikštas kiekybiniais rodikliais, kurie apskaičiuojami pagal universalias metodikas. Šie jau trečdalį amžiaus 200 pasaulio šalių taikomi rodikliai yra visiems prieinami ir nuolat tikrinami.
Žinoma, galima kalbėti apie asmeninius piliečių pojūčius – vieniems atrodo šalčiau, kitiems – šilčiau. Tačiau objektyvią tikrovę rodo termometras: mes – žemiau užšalimo taško.
Kiekvienas politinės laisvės indekso komponentas – rinkimų proceso demokratiškumas, teismų sistemos savarankiškumas, įstatymo viršenybė, pilietinės visuomenės vystymasis, žiniasklaidos nepriklausomumas, valstybės valdymo kokybė – Rusijoje pastaraisiais metais gerokai nusmuko. O beveik visuose pasaulio regionuose ir šalių grupėse politinė laisvė stiprėjo.
Dabar Rusija atsidūrė netgi žemiau OPEC (Naftą eksportuojančių šalių organizacija) šalių. Tai – vienintelė šalių grupė, kurioje 1980-1990 metais šis rodikis buvo sumažėjęs.
Praėjusio amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje ir šio dešimtmečio pradžioje dviejų didžiausių slaviškų valstybių, Rusijos ir Ukrainos, politinių institucijų kokybės pokyčiai savo pobūdžiu ir sparta buvo beveik identiški. Padėtis radikaliai pasikeitė prieš pusantrų metų.
Dabar pereinamosios ekonomikos šalių grupėje mes užimame priešingas pozicijas. Ukraina tapo politinių laisvių didinimo rekordininke, o Rusija – jų naikinimo čempione.
Nenuostabu, kad dvišaliuose santykiuose atsirado tiek daug problemų. Juk mes virtome politiniais antipodais.
Dar visai neseniai Balkanų šalys (Bulgarija, Rumunija, Serbija, Makedonija) nusileido Rusijai politinių laisvių srityje. Dabar Rusija nuo jų atsilieka. Ir ne tik nuo jų.
Šiuo metu Europoje liko tik trys iš dalies politiškai laisvos šalys – Moldova, Bosnija ir Hercegovina, Kosovas. Ir dvi nelaisvos šalys – Baltarusija ir Rusija.
Tarp 194 pasaulio šalių Rusija pagal politinės laisvės indeksą nusmuko į 166-167 vietą. Šiame lygyje yra tokios šalys kaip Omanas, Pakistanas, Ruanda, Togas, Čadas, Kirgizija, Azerbaidžanas, Tadžikija, Vietnamas, Zairas, Iranas, Kamerūnas, Dramblio Kaulo Krantas, Jungtiniai Arabų Emyratai, Svazilandas, Kazachija, Haitis, Zimbabvė. Taip smarkiai nuo vidutinio pasaulinio lygio Rusija neatsilieka jokiais kitais rodikliais, netgi vidutine gyvenimo trukme.
Pagal politinio išsivystymo rodiklius Rusija neturi nieko bendra su Didžiojo aštuoneto (G8) šalimis, kurių lyderius rengiasi priimti Sankt Peterburge vyksiančiame viršūnių susitikime.
Mes ir „Grupė 7” priklausome skirtingiems politiniams pasauliams. Be to, mes judame priešingomis kryptimis. Septynetas, jau pasiekęs ir taip aukštą lygį, toliau plečia politines laisves, o visiškai žemą lygį užimanti Rusija jas toliau mažina.
Pagal politinės laisvės indekso smukimo spartą 1991-2005 metais Rusija užima ketvirtą vietą iš 193 šalių. Kartu su nelaimės draugais ji formuoja savąjį, kitokį „aštuonetą”, į kurį įeina Nepalas, Baltarusija, Tadžikija, Gambija, Saliamono salos, Zimbabvė, Venesuela.
Nenuostabu, kad tai, kas vyksta Rusijoje, gavo Zimbabvės ligos pavadinimą. Ji reiškiasi masiniu pagrindinių politinių institucijų naikinimu, kurį pasaulis labai gerai pažįsta iš Roberto Mugabe’s vyriausybės veiklos.
Kam reikalinga politinė laisvė?
Laisvė nėra prabangos dalykas. Laisvė – tai priemonė, be kurios šalyje negali būti nei gerovės, nei saugumo, nei vystymosi, nei pagarbos.
Laisvos šalys, palyginti su neturtingomis, yra kur kas turtingesnės – santykiu 28 tūkst. su 4 tūkst. JAV dolerių vienam gyventojui. Laisvų šalių ekonomika vystosi greičiau. Per paskutinįjį XX amžiaus ketvirtį visiškai laisvų šalių gyventojų pajamos išaugo dvigubai, iš dalies laisvų – 40 procentų, o nelaisvų – sumažėjo 34 procentais.
Perėjimas iš visiškos politinės laisvės į visišką nelaisvę skatina ekonomikos smukimą. Politiškai nelaisvose šalyse BVP augimas vienam gyventojui yra neigiamas. Perėjus iš visiškos politinės nelaisvės į visišką laisvę, ekonomikos augimo tempai tampa spartesni už vidutinius pasaulinius rodiklius.
Laisvė užtikrina saugumą. Palyginkite politiškai laisvas šalis – Europos valstybes, JAV, Kanadą, Japoniją – ir nelaisvas – Ruandą, Afganistaną, Iraką, Somalį, Šiaurės Korėją. Kur saugiau? Kur didesnė gyvenimo trukmė? Kur daugiau pavojaus, kad tave apiplėš, pagrobs, užmuš?
Laisvė suteikia galios. Kurios iš panašų gyventojų skaičių turinčių šalių yra ekonomiškai stipresnės? Ispanija ar Sudanas? Australija ar Sirija? Belgija ar Kuba? Kanada ar Mianmaras? Nyderlandai ar Zimbabvė? Taivanas ar Šiaurės Korėja? Suomija ar Libija?
Laisvė garantuoja pagarbą. Kurios iš minėtų šalių yra patrauklesnės, labiau gerbiamos pasaulyje? Kur žmonės vyksta į turistinę kelionę arba emigruoja, ir iš kur?
Nelaisvės kliūtys
Laisvės nebuvimas sukuria neįveikiamas kliūtis ekonomikos augimui, socialinei plėtrai, žmogaus, šalies ir valstybės saugumui.
Istorijoje nėra visiškai nelaisvų šalių pavyzdžių (neeksportuojančių energijos išteklių ir turinčių daugiau nei 3 mln. gyventojų), kurios galėtų įveikti BVP vienam žmogui pagal valiutų perkamosios galios paritetus 12 tūkst. JAV dolerių ribą.
Šalys, kurios sugebėjo tai padaryti, arba jau buvo politiškai laisvos, arba tokiomis tapo dar prieš priartėdamos prie šios ribos. Tarp tokių – Ispanija, Portugalija, Graikija, Taivanas, Pietų Korėja ir Čilė.
Tos šalys, kurios buvo arba tapo nelaisvomis, nesugebėjo įveikti šios kliūties. O tos, kurios buvo nelaisvos ir turtingos (BVP viršijo 12 tūkstančių dolerių), virto nelaisvomis ir skurdžiomis.
Be to, taip atsitiko net energiją eksportuojančioms šalims, nepaisant aukštų naftos kainų. Irane, Venesueloje, Saudo Arabijoje ir Irake BVP vienam gyventojui dabar mažesnis, nei buvo prieš dešimtmetį – atitinkamai 10-čia, 30-čia, 40-čia ir 80-čia procentų.
Nelaisvė – tai visuomenės regresas ir ekonomikos degradacija. Tai – valstybės institucijų irimas. Tai – neišprovokuotos agresijos tarp kaimyninių šalių pavojus. Tai – tikra agresija prieš savo tautą.
Karo ideologija
Ką bendra turi mūsų „mažojo aštuoneto šalys”? Kas vienija tokias skirtingas šalis kaip Nepalas, Baltarusija, Tadžikija, Saliamono salos, Rusija, Gambija, Venesuela ir Zimbabvė?
Iš esmės – tik vienas dalykas. Tai – pilietiniai karai. Skelbti ir neskelbti. Atviri ir uždari. Karštieji ir šaltieji. Atimantys nuosavybę ir žlugdantys visuomenę. Tremiantys į lagerius ir naikinantys piliečius vien todėl, kad jie kitaip mąsto apie pasaulį, tikėjimą, teisingumą, laisvę ir savo šalį.
Neatsitiktinai šių režimų propagandinės lakštingalos taip mėgsta suokti apie karą. Jos tikisi, kad dabar vykstantys ir rengiami karai viską nurašys, pridengs bet kokį smurtą ir nusikaltimus. Jiems reikia karų, pilietinių ir išorės, nes žmones terorizuoti galima tik karo su vidaus priešais sąlygomis, kad ir kokios būtų karų priežastys – „liberalios”, energetinės, vardan „teritorinio ventisumo”, ar istorijos užmarštin nuėjusių imperijų.
Nelaisvė – tai karas. Tai – korporatyvistinės valstybės karas su pilietine visuomene, šalimi ir tauta. Nelaisvė reikalinga neapykantai kurstyti – socialinei, išorinei, vidinei.
Neapykanta kurstoma „oligarchams” ir „plutokratams”, „oranžiniams” ir „demokratams”, „vienpoliui pasauliui” ir „pasaulio užkulisiams”. Tik neapykanta, baime ir selektyviu smurtu galima išlaikyti tai, kas brangiausia – valdžią.
Nelaisvė – tai politinės, ekonominės ir informacinės valdžios monopolija. Nelaisvė – tai temų svarstymo nacionaliniu mastu tabu.
Temos – nuo Čečėnijos iki bendrovės „Jukos”, nuo teroro aktų „Nord-Ost” ir Beslane iki pranašo karikatūrų. Tai draudimas svarstyti tai, ką šalis privalo svarstyti. Tai – temų, žmonių, bendrovių, grupių išbraukimas iš visuomeninio gyvenimo. Tai – moralės žlugimas ir nacionalinės sąmonės degradavimas.
Nelaisvės politika – tai gyventojų skurdinimo politika. Šalies atsilikimo, valstybės silpninimo politika. Nelaisvė – tai istorijos aklavietė. Tai – kelias link nacionalinės katastrofos.
Laisvė nėra prabangos dalykas. Tai – priemonė. Masiškiausia, galingiausia, veiksmingiausia priemonė. Šiuo metu Rusija nėra laisva šalis. Tačiau kada nors būtinai tokia taps. Kaip tapti laisvu – kito pokalbio tema.