Pagrindinis Lietuvos politinės erdvės rūpestis šiandien yra sistemos krizė, pasireiškianti visų pirma partijų silpnumu ir pakrikimu – ideologijų neapibrėžtumu, visuomeninio idealizmo absoliučia stoka, nenoru ir nesugebėjimu atsinaujinti.
Šiame kontekste labai svarbus politikų jaunosios kartos klausimas – ar ji yra, ar pajėgia tapti partijų atsinaujinimo veiksniu, ar pagaliau partijos rūpinasi savo galimu ir joms gyvybiškai būtinu atžalynu?
Visų pirma žvilgsnis krypsta į Tarptautinių santykių institutą ir jo bakalaurų bei magistrantų leidžiamą „Post scriptum”. Čia skleidžiasi būsimi politologai, visuomenės kritikai, diplomatinių tarnybų rezervas, galimas dalykas – ir būsimas partijų elitas. Tiesa, jų daugiausia teorinio pobūdžio straipsniuose nematyti kurios nors politinės krypties angažavimosi, tačiau ne tai šiuo atveju svarbu, o jų politinės krypties lygis, kuris būtų sveikintinas bet kurios krypties partinei orientacijai.
Dairydamiesi į partijas pastebėsime, kad bene ryškiausi čia yra jaunieji krikščionys demokratai. Jie rimtai reiškiasi viešose diskusijose, išsako gerai argumentuotą poziciją. Taip yra gal dėl to, jog dabar šioje partijoje apskritai esama daug jaunų žmonių, bet svarbiausia – čia turima intelektualinė tradicija, kurios saugotoja – ateitininkija. Tiesa, šiuolaikinė neprilygsta nei XX amžiaus pirmosios pusės lygiui, nei įtakingumui, bet, matyt, sutręšęs krikdemų kelmas slepia savyje gyvybinių jėgų, kad iš jo sužaliuotų jauni ūgliai.
Viešumoje kartais pasirodo jaunųjų konservatorių lyga – neseniai matėme juos remiančius Baltarusijos opoziciją per prezidento rinkimus. O štai jaunųjų socialdemokratų niekur nei girdėti, nei regėti, nors kaip tik jų laukia bene daugiausia iššūkių.
Neseniai žiniasklaidoje sumirgėjo „naujoji kairė”, diskusijų objektu tapo Noamo Chomsky knygos „Tikslai ir vizijos” vertimas į lietuvių kalbą, taip pat kultūros undergroundo, avangardistinio meno reiškiniai. Tai, žinoma, nėra grynai politinės minties faktai, greičiau tam tikros filosofinės ir meninės kultūros apraiškos, susijusios su kapitalizmo kritika.
Tuo pat metu kapitalizmo kritika plėtojama ir kitu pasaulėžiūros pagrindu, įspūdingai reiškiama Andriaus Martinkaus, kylanti iš krikščioniškųjų vertybių sampratos. Kur čia socialdemokratinės ideologijos vieta? Ar turi tais klausimais ką pasakyti socdemų atžalynas? Ar jis tėra karjeristų sambūris, tik svajojantis įsitaisyti šiltose tėvų vietelėse, o kol kas vien žaidžiantis madingus žaidimus – sakykim, svarstantis visiškai marginalines mūsų visuomenėje gėjų problemas?
Nėra jokio ženklo, kad jaunimui rūpėtų partijos atsinaujinimo klausimai, keliami vyresniosios kartos opozicinės minties reiškėjų: kaip partija laikosi esminių savo programos vertybių? Kiek jos eilėse esama idealizmo, o kiek ji grimzta į nuogą pragmatiškumą? Atrodo, jaunimui tai turėtų būti ypač svarbu.
Jo nebuvo girdėti ne vien minėtoje Baltarusijos opoziciją palaikančioje demonstracijoje, bet ir kitur, kur demokratija palaikoma už Lietuvos, už Europos ribų, pavyzdžiui, Tibeto rėmimo grupėje, kurios poziciją taip įspūdingai neseniai gynė Aloyzas Sakalas.
Naivu, žinoma, būtų tikėtis, kad bet kurios partijos atžalynas galėtų suvaidinti lemiamą vaidmenį partijai atsinaujinant ir sugrįžtant prie tikrosios savasties – tam reikia daug didesnio žinojimo ir gyvenimo patirties. Politika – ne jaunimo, o subrendusių žmonių veiklos sritis. Tačiau rengtis šiai veiklai būtina iš jaunumės. Apie tai kadaise įtikimai yra kalbėjęs Stasys Šalkauskis. Jo žodžiai taikytini bet kurios politinės krypties partijai.