Mes daug kalbame apie agresyvią Rusijos politiką, piktinamės, kai rusų komentatoriai Lietuvą sulygina su Kuba.
Tačiau reikia pamatyti ir antrą pusę: ar Europos Sąjunga, kuriai priklausome, žino, kaip elgtis su Rusija? O plačiau žvelgiant, ar turi aiškią politiką Rytų Europos atžvilgiu. Dabar panašu, kad visa politika – tai lūkuriavimas ir Maskvos meškino neerzinimo taktika. Kokia nauda iš tokios politikos mums, Vidurio ir Rytų Europos šalims?
Istorinė Rytų Europos patirtis
Pasibaigus Anrajam pasauliniam karui, kol Vakarai tūpčiojo ir tik žodžiais reikalavo, kad sovietai pasitrauktų iš okupuotų kraštų, Sovietų sąjunga tuose kraštuose jau statė savo marionetines vyriausybes. Pasidavę J.Stalino šantažui dėl galimo puolimo, jie tik derybose keldavo reikalavimus. Žinoma, J.Stalinui tai jokio įspūdžio nedarė.
Kaip rašo garsus amerikiečių diplomatas H.Kissingeris, „sovietų satelitų orbita radosi palengva, iš dalies ir dėl Vakarų neveiklumo”. Už šią Vakarų klaidą užmokėjo Vidurio ir Rytų Europos žmonės. Savo krauju ir kančiomis. Ir todėl Vakarų Europa turi jausti moralinę atsakomybę už tai, kas vyksta mūsų regione.
Aišku, galima pasakyti: ko daugiau galima norėti, juk esame NATO ir Europos Sąjungos nariais. Vidurio Europos šalys jau saugios. Tačiau reikia žvelgti toliau. Mūsų interesas yra paprastas: tai stipri demokratija kaimyninėse šalyse. Ar Vakarai yra pasiruošę spręsti mūsų kaimynių ir visos Rytų Europos klausimą kartu su čia esančiomis šalimis? Ar ir toliau bus lūkuriuojama ir stengiamasi jokiu būdu nesuerzinti Rusijos?
Baltarusijos pavyzdys
Baltarusijoje suimami žmonės, kurie protestavo prieš autoritarinį A. Lukašenkos režimą. Žmonės, kurie patikėjo Europos Sąjungos – o tai reiškia, ir mūsų – kalbomis apie demokratinių vertybių prasmingumą, apie tai, kad jie gali kažką pakeisti savo šalyje. Dabar dalis jų sėdi kalėjime.
Labai patogu ramiai sėdint Vilniuje ar Briuselyje postringauti apie demokratiją. Tačiau ten, Baltarusijoje, žmonės rizikuoja. Tikėkimės, ne savo gyvybe, bet tikrai savo – bent jau artimiausia – ateitimi. Opozicijos lyderiai, nors ir papuola į kalėjimą, tačiau jie bent žinomi, jie bent akreipia pasaulio žiniasklaidos dėmesį. Tačiau ten buvo tūkstančiai žmonių, kurių pavardės niekam nežinomos ir niekam neįdomios.
Kas protestuos, kai jie praras darbą ir niekur nesuras naujo?
Ar Europos Sąjunga prisiims atsakomybę? Taip, demokratinis pasaulis priima rezoliucijas ir ragina A.Lukašenką nutraukti represijas prieš opoziciją. Tačiau rezoliucijos ir lieka rezoliucijomis, jei jos negrindžiamos strategine politika.
Juk visi supranta, kad paminėjus Baltarusiją, reikia prisiminti ir Rusiją. Vienas Baltarusijos opozicijos veikėjas dar pernai man sakė, kad A.Lukašenka gali pralaimėti tik tuo atveju, jei Vakarai susitars su Maskva, kad jis daugiau nereikalingas.
Iškyla klausimas: kodėl nesusitariama iki šiol? Ar čia nėra Vakarų pasauliui būdingas nuolaidžiavimas Rusijai, lūkuriavimas ir neapsisprendimas, kokią politiką vykdyti Rytuose?
Nesusikalbėjimo priežastys
Vakarų Europos šalys – o pirmiausia Prancūzija ir Vokietija – atvirai deklarauoja Rusijos „neerzinimo” politiką. Vakarai nenori erzinti Rusijos, nes Rusija didelė ir turi savo interesų. Be to, geriau su Rusija draugauti nei pyktis. Štai liūdnai pagarsėjęs buvęs Vokietijos kancleris G.Schroederis net pasisiūlė Kremliui padėti įkurti lobistinę kompaniją, kuri siektų pagerinti Rusijos įvaizdį Vakaruose. Milžinės visada lengviau suras kalbą, jei joms po kojom nesimaišys nykštukės.
Ir todėl labai įtariai žvelgiama į Baltijos šalis, Lenkiją, – jos esą be jokio pagrindo yra „antirusiškos”, jų lūpomis kalba istorinės nuoskaudos, o ne dabartinės realijos. Tad nebūtina į jų argumentus įsiklausyti.
Štai šis ignoravimas ir yra vienas didžiausių pavojų. Juk pats pagrindinis klausimas: ne prorusiškumas ar antirusiškumas. Pagrindinis klausimas yra, kaip demokratinės vertybės, principai ir mechanizmai veikia Rytų Europos erdvėje. Ir jei šis klausimas bus nejučia pakeičiamas „myliu – nemyliu Rusiją” retorika, tai bus didžiausias Vakarų pralaimėjimas.
Kitas dalykas: ar kuriamas dialogas, ar įsiklausoma į čia gyvenančių šalių lyderių mintis, ar norima viską tvarkytis dvišaliais susitarimais. Rusija susitars su Vokietija ir Prancūzija, Didžioji Britanija į tai pažiūrės pro pirštus, o Vidurio Europa liks našlaitės vietoje. Kol kas besiformuojanti Maksvos – Berlyno – Paryžiaus ašis rodo, kad linkstama prie antrojo varianto. Mums tai reiškia, kad sprendimai, kurie lems mūsų regiono ateitį gali būti priimti be mūsų pačių.
Šiandien akivaizdu, kad buvusios SSRS respublikos svajoja apie Europos Sąjungą. Senosios Europos šalys atrodo nori aiškiai nubrėžti Europos ribas. Ar tai naudinga Lietuvai? Tačiau klausimas iškyla toks: ar joms bus užtrenktos durys? Tad į Europą nepatektų nei ateityje demokratine tapsianti Baltarusija, nei Ukraina ar Kaukazo šalys.
Tačiau ar tai naudinga mums? Ar Vakarai tarsis su mumis? Ar ir vėl mus pamirš?