Paulius Milčius: „Žuvis genda nuo galvos, ir jai nelabai padės uodegos pašalinimas”

Jei pavaldinys iš tiesų ar menamai trukdo viršininkui, kelia skandalus ir gadina organizacijos reputaciją, jis atleidžiamas. Arba išeina savo noru. Aišku, apie gerą vardą sprendžia tos institucijos vyresnybė. Tik ar visada objektyviai?

Būtent per šią prizmę norėtųsi įvertinti, ar adekvačiai savo padėtį supranta, pavadinčiau, keturi banginiai, ant kurių laikosi lietuvių pasaulis: prezidentas, premjeras, Seimo pirmininkas ir įtakingiausias Krekenavos agrofirmos rūpintojėlis.

Nemanau, kad verta dar kartą išsamiai gvildenti istorijas, kurios jau ne vieną savaitę kamuoja Seimo, Prezidentūros, Vyriausybės ir Kėdainių magnato įvaizdžio sergėtojus.

Tik norisi prisiminti keletą simboliškų paralelių: dalis skandalų draskomų įstaigų netenka darbuotojų. Vienas po kito savo postus paliko kai kurie Prezidentūros ir Seimo darbuotojai. Krekenavos agrofirmoje darbo neteko moteris, prabilusi apie vokeliuose mokamas algas.

Šiuo požiūriu vienintelė išimtis – Vyriausybė, kurios vadovas tarsi velnias kryžiaus kratosi bet kokios atsakomybės už jo pašonėje darytus darbelius.

Tiesa, ir drąsiąją krekenaviškę sunku lyginti su atsistatydinusiais prezidento patarėjais ar Seimo teisininkų bei vairuotojų vadais. Juk bendra tik tai, kad dėl visų jų pasitraukimo lyg ir ramiau turėtų tapti buvusiems darbdaviams.

O toji ramybė iš tiesų gali būti tik menama. Nebent kas nors naiviai tiki, kad vieno pasitraukimas pamokys kitus. Juolab kad Krekenavos agrofirmos atveju ta pamoka gali būti ir visai ne tokia, kokios reikėtų.

Žuvis genda nuo galvos, ir jai nelabai padės uodegos pašalinimas – sveiko kūno jau vis vien nebėra.

Ar po Turniškių skandalo dar galima kalbėti, neva Valdas Adamkus išgelbėjo Lietuvą nuo Rolando Pakso? Nelengva ir premjerui Algirdui Brazauskui: vos aptilo kalbos dėl „Draugystės” privatizavimo, ir vėl – naujas galvos skausmas.

Kur buvo jau nebe pirmus metus Seimui vadovaujantis Artūras Paulauskas, kad tik dabar susizgribo kratytis parlamento kanceliarijos ydų?

O ką jau kalbėti apie Viktorą Uspaskichą, kurį aplankė tarsi senos istorijos – vadinamosios „Jangilos” bylos šmėkla. Priminsiu – tuomet irgi buvo mėginta narplioti, kaip tada kai kas įtarė, neteisėtos finansinės veiklos galimybes.

Adamkus ir Paulauskas savo institucijų ligas tarsi mėgina gydyti. Prezidentas pamojuoja atsisveikindamas išeinantiems savo patarėjams ir prašo politikų išsiaiškinti, kuo užsiima po Vyriausybės sparneliu įkurta bendrovė. Seimo vadovui tenka pasižadėti reformuoti parlamento kanceliariją.

Brazauskas ir Uspaskichas renkasi kitokią taktiką. Pirmasis problemą linkęs ignoruoti ir užglaistyti. Antrasis irgi kratosi tiesioginės atsakomybės – esą dėl visko sprendžia įmonės vadovai. Šie savo ruožtu imasi agresyvios gynybos, griežtai neigdami buvusios darbuotojos žodžius.

Aišku, jei permainos Seime bei Prezidentūroje ar šios kontroliuojamose institucijose bus tik butaforinės, tuomet moralės svarstyklės tikrai neiškels jų vadovų aukščiau Vyriausybės ar Darbo partijos vadų.

Bet kam taip stengtis? Kaip sakė pagrindinis abonentų istorijos personažas, visuomenės lyderiams Lietuvoje keliami pernelyg dideli moralės reikalavimai. Būtent taip, jei neminėsime banalių sąmokslo teorijų bei kaltinimų naudojant juodąsias technologijas, ir ginasi dauguma į skandalus patekusių naujosios ir, deja, jau prarastosios politikų kartos atstovų.