Žmogų, ką tik išgirdusį sukrečiamą diagnozę, ištinka psichologinė krizė. Kaip prisitaikyti prie naujos gyvenimo situacijos, kai žmogus netenka darbingumo ar net dalies savo kūno, pasikeičia išvaizda, statusas šeimoje ir visa, kuo iki šiol gyventa, tampa beprasmiška?
Kaip ieškoti dar didesnę už fizinį skausmą įtampą keliančių baimių įveikos būdų, o vėliau – kaip su liga gyventi ir įprasminti tokią būtį, kokia ji yra, kalbamės su Klaipėdos ligoninės klinikine psichologe Asta Tumaite.
Ar sakyti?
„Kelionė per vėžį visada vingiuota, ir sulig kiekviena stotele – pakitusia sveikatos būkle ar terapijos metodais – iškyla nauji psichologinio prisitaikymo klausimai”, – sako psichologė.
Pasikeitus gyvenimo situacijai, kai ankstesni prisitaikymo, tvarkymosi su savo problemomis būdai nebepadeda, prisideda tyrimų baimė, baimė kančios. Įtampą didina klausimai: kas aš dabar esu, ką daryti, kokius darbus man dar atlikti, kaip išrikiuoti mintis, kaip įprasminti man dar likusį laiką?
Ar sakyti žmogui, kad serga vėžiu? Gydytojai atsižvelgia į ligonio artimųjų prašymą nesakyti tiesos, nes jie mano, kad žmogus palūš, bet juk laukia kiti ligos bei gydymo etapai, ir žmogus vis tiek sužinos. Kartais gyvenimas verčia rinktis, kai žmogus dar neatsipeikėjo po naujai išgirstos diagnozės, o medikai siūlo ruoštis operacijai, kurią reikia atlikti po poros dienų.
Vieni ligoniai nori apie savo ligą žinoti vieni patys ir prašo nesakyti jų artimiesiems, kad jų neskaudintų, kiti sako: „Gerai, kad su gydytoju bendrauja mano žmona ir sūnus. Man viskas aišku, kol kas daugiau ir nenoriu žinoti”.
Kai kurie ligoniai psichologą lygina su kunigu, o kiti išvis jo neprisileidžia. Pašnekovė prisimena keletą atvejų, kai žmogus labai aiškiai pasakė: „Aš dabar turiu sąlyginę ramybę ir nenoriu jos drumsti. Turiu artimuosius, ir mes su jais visa aptariame”. Ji sako: „Ir tvarka; gerbiu pasirinkimą. Pagalba prasminga tik tada, kai žmogus pats nori išsikalbėti, turi man klausimų”.
Išsikalbėjimas – tai įvardijimas sau, ko bijai, kartu tai ieškojimas atsakymo, ko norima iš savęs, tikimasi iš artimųjų, kaip norima bendrauti su gydytojais. Tokie žmonės pripažįsta sau: „Taip, man yra sunku, ir aš turiu teisę pasijusti blogai, man reikia palaikymo, esu pasirengęs priimti pagalbą”.
Tačiau yra nemaža žmonių, kurie, kas juos beištiktų, jaučiasi privalą išlikti stiprūs, nenubraukt nė ašaros, kitaip pasirodytų esą silpnavaliai, palūžę, kurių niekas „nebesurinks, nebesuklijuos”.
Turi išgedėti, ko neteko
„Iš tiesų mes dar mažai žinome apie vėžį, ir jeigu neturime artimųjų, sirgusių šia ligą, dažniausiai ta žinia mums reiškia: viskas, kelio galas, mirtis. Bet toje visada per ligą lydinčioje nežinioje, neapibrėžtume ar neišvengiamybėje irgi reikia išmokti išbūti, nes mes neturime atsakymų į visus klausimus. Žmogus net nežino, kiek daug jis gali ištverti, ir jei suvoks, kokia vertybė yra gyvenimas, trokš gyventi, visuomet atsiras būdų ir galimybių, kaip tai padaryti”, – sakė psichologė.
Specialistai skiria keletą psichologinės krizės fazių. Pirmoji yra šokas: many prasivėrė didžiulė tuštuma, viskas sustojo, liga išmušė pagrindą iš po kojų. Dar kiti sako: „Tai vyksta, bet tarsi ne su manimi”. Viena psichologės pacientė taip išreiškė siaubą: „Jaučiuosi gniutulas be lašo vandens”…
Antras etapas yra neigimas: gal gydytojai suklydo, gal yra būdas išsigelbėti, išvengti tos ligos. Po to seka klausimai: „Kodėl taip atsitiko man? Mūsų giminėje niekas nesirgo”. Čia, sako psichologė, labai svarbu rasti atsakymą, kas tau yra liga: lemtis, bausmė, atpildas ar perspėjimas, kad kažką gyvenime darai ne taip. Žymus rusų psichiatras yra pasakęs, kad tikėjimas Dievą kol kas yra efektyviausia terapija. Nes tikėjimas duoda atsakymus, kokia yra kančios, gyvenimo ir mirties prasmė. Atsakymai savo ruožtu lemia, kaip žmogus tvarkosi savo gyvenimą.
„Svarbu palaipsniui prisitaikyti, susigyventi su liūdesio, ilgesio jausmais. Tai neišvengiama, nes žmogus turi išgedėti tą gyvenimą, kurio neteko dėl ligos. Naujas supratimas, vertybės ateina ne iš karto”, – sakė psichologė.
Trečiasis etapas yra susitaikymas. „Palaipsniui nyksta vertybių perkainojimas, perdėliojimas. Žmogus prisiima atsakomybę už gyvenimą, koks jis yra dabar. Net kai žmogui nepadėjo chemoterapija, radioterapija ir jis nykte nyksta, nė dienos neištverdamas be skausmą malšinančių vaistų, visada lieka tikėjimas stebuklu. Ir kartais pastebimas įspūdingai greitas tas paciento dvasinis augimas ir branda”.
Psichologė sako, kad jai Dievo duota buvo pažinti moterį, kuri sirgo vėžiu trisdešimt metų. „Susitikome, kai liga progresavo ir moteris jautė nepakeliamą įtampą. Ji klausė manęs, ar ryžtis operacijai: gydytojai įspėjo, kad rizika didžiulė, ar atlaikys širdis. To klausė visų, norėjo, kad kas už ją nuspręstų. Po keleto dienų pamačiau ją visiškai kitokią – švytinčią, ramią, išmintingą: „Vis dėlto, trisdešimt metų kovojusi su šia liga, aš dabar mėginsiu su ja susidraugauti. Kiek man duota gyventi, tiek, noriu dar pasidžiaugti buvimu su vyru ir tais dalykais, kurie man teikia malonumą”.
Kai pavargusi siela nori išeiti
Ligonio artimieji išgyvena tuos pačius „etapus”, kaip ir ligonis: šoką, neigimą, depresiją ir susitaikymą. Ir kartais čia, ligoninėje, matai, kad ligonis yra daug stipresnis už juos. Artimiesiems visada keblu prabilti apie tai, kas jaudina ligonį, jo liūdnas perspektyvas. Baiminamasi žmogaus reakcijos, kad jis įsižeis. Tačiau bandyti tiesiai pakalbėti apie gresiančią mirtį, kurios nors kūno dalies netektį, reikia. Retai kada žmonės, ištikti sunkios ligos, nusižudo. Nepamiršta, kaip artimuosius toks žingsnis įskaudins, kaip jie jausis dėl to kalti. Tačiau, pasak psichologės, pasitaiko, jog skaudžiau sureaguoja, ir nepataisomą išeitį pasirenka ne ligonis, o jų artimieji.
Kai kurie artimieji išsigąsta ir nebeateina, palieka žmogų vieną kapanotis ir kovoti su liga. Jie nebežino, ką daryti, jaučiasi bejėgiai, o kartais jiems patiems reikia laiko išgyventi šokui.
„Man teko iš daugelio ligonių išgirsti: „Aš nebijau mirties – kančia ir vienatvė yra patys siaubingiausi dalykai”, – sakė Asta Tumaitė.
„Žmonės būna tokie bejėgiai, kad sėdi susigūžę lovos kamputyje, kai ligonis jau gęsta, ir galvoja, kad jų buvimas šalia neturi jokios prasmės, jeigu jie negali, kaip medicinos sesuo, suteikti „instrumentinės” pagalbos, apversti, pamaitinti. Kartą aš vieną vyrą išsivedžiau iš palatos ir pasakiau: „Kaip tik jūs esate tas žmogus, kuris daugiausia gali – laikyti už rankos, suteikti vilties ir drąsos, kad iki paskutinės akimirkos jūsų tėvas nebus pamerktas vienatvei”, – pasakoja psichologė. Patikino, jog niekas – nei gydytojas, nei psichologas negali atstoti artimųjų buvimo – ne šalia, bet kartu, kas beatsitiktų.
„Kai siela išeina, reikia ją išlydėti, atsisveikinti, nebelaikyti jos čia. Viena moteris pasakojo: „Mano mama nori išeiti, laukė tos mirties kaip išganymo, bet mes, vaikai, jos nepaleidžiam. Vis pasakojam, kaip mums sekasi, kokių rūpesčių turim. Nors jai visai kita aktualu – atsisveikinti su šio pasaulio rūpesčiais”. Mes susėdome su ta moterimi, kuriai reikėjo supratimo, pašaliečio nuomonės, kad įsižiūrėtų į tai, kas vyksta, ir po kurio laiko ji padėjo savo mamai atsisveikinti su vaikais, su gyvenimu, lengva širdimi išeiti”, – sakė psichologė.
Maži dalykai, padedantys gyti
Psichologė pataria artimiesiems, kaip bendrauti su grįžusiu iš ligoninės į namus, kaip padėti jam priimti pokyčius. Jeigu žmogus buvo šeimos maitintojas, tai dabar itin sielvartauja slaugomas, tapęs priklausomas nuo kitų. Supranta, kad sirgdamas tokia liga nebegalės dirbti tokiais tempais, kaip anksčiau, bent jau kurį laiką. Ligoniui ne tik reikia palaikymo, patvirtinimo, jog jis tebėra mylimas ir svarbus,- nereikia pabrėžti jo pasikeitimų. Jeigu grįžęs po operacijos vyras bando nusitverti kokio darbelio, pripuola žmona: „Leisk, aš už tave padarysiu. Privalai gulėti, neduok Dieve, tau pasidarys bloga”.
Psichologė sako, kad nereikėtų per daug šokinėti aplink ligonį; vienam labiau reikia paramos, kitas siekia viską daryti pats, laukia tik minimalios pagalbos. Kiti, patys to nesuprasdami, tikisi sulaukti daugiau dėmesio, užuojautos, skausmas padeda išlaikyti artimuosius šalia, nes vienas jaučiasi nesaugus. Reikia suprasti ligonio poreikius ir, svarbiausia, nepalikti vieno su slogiomis mintimis. Nebūtini skambūs žodžiai, kartais pakanka patylėti kartu. Ir ligoniui palengvėja, tampa drąsiau. O kai situacija mums per sunki, nesusitvarkome su savo nerimu, tarpininku gali pabūti psichologas; specialistas išmokys atpažinti jausmus, pripažinti juos ir padės išgyventi.