Laukai ir miškai Pietų Lietuvoje – dar po sniegu. Plikos tik pietinės kalvų atšlaitės, kai kur – arimų kupros ir druskos nutirpintos pakelės. Tokį nepavasarišką vaizdą greičiausiai pamato į tėviškę grįžę pirmieji sparnuočiai. Ir kenčia žiemiškai šaltas naktis.
Nenuostabu, kad pirmieji vieversiai, varnėnai – tylūs kaip niekada. Jokios vieversių giesmės virš arimų arba džiugaus tradicinio varnėnų švilpavimo tuopų viršūnėse Žuvinto paežerėje leidžiantis saulei.
Šmirinėjantys pakelių žolyne vieversiai arba pirmasis susimetęs prie gandralizdžio varnėnų pulkelis tikriausiai negali atsistebėti savo patiklumu pargrįžus į žvarbiais, nesvetingais orais pasitinkančią gimtinę.
Grįžo ne tik vieversiai ir varnėnai, bet ir žaliukės, antys klykuolės, pilkieji garniai. Tik pempių vis dar nematyti.
Paukščiai akivaizdžiai vėluoja: per pastaruosius dvidešimt metų kovo 21 d. į Žuvintą parskridę pirmi varnėnai ir vieversiai bus patys vėliausi. Labai vėlai šie paukščiai parskrido ir 1987 metais – kovo 20 d.
Pilkosioms žąsims, kurios pačios pirmosios dar kovo pradžioje parskrido į Žuvintą, gerokai lengviau: jos ir šalčiui atsparesnės, ir vandens properšų upėse randa.
Tiesa, dėl maisto striuka. Žiemkenčių laukai po giliu sniegu, o ten, kur jo nedaug, jis apsitraukęs seniai sustingusia kieta ledo pluta, kuri vidurdienį tik vietomis šiek tiek patyžta. Todėl pilkosios žąsys glaudžiasi neįprastose vietose – pakelėse, grioviuose, nakvoja ant ežero ledo.
Tačiau gamtoje šios dienos visai nėra niūrios – užtenka tik įsiklausyti į be perstojo skambančias zylių giesmes pamiškėse, geltonųjų startų treles krūmynuose ir aukštapelkėje ar neramius kranklių balsus prisiartinus prie lizdo, kuriame jau perimi kiaušiniai.
Ne pirmas ir ne paskutinis toks vėlyvas pavasaris paukščiams.
Užtektų kelių atlydžio dienų, ir visu smarkumu pasipiltų skardžiabalsių migrantų būriai.
Vėliau prasidėjusi paukščių migracija dažniausiai būna gerokai smarkesnė.