Dingstis pokalbiui su dailininku Virgilijumi Bizausku buvo jo fotografijos paroda „Andante”, atidaryta Klaipėdos fotografijos galerijoje. Netradicinė aktų fotografijos autoriui, šįkart tapusiam peizažų piligrimu.
Ar moters kūno „nebelieti”, nes tai jau ištirtas žemynas, pažįstamas kiekvienas vingis?
Netiesa, kad nebeliečiu. Tai tik pauzė. O kūnas – kaip graikiškas riešutas; kiekvienas kitaip susivingiavęs. Aišku, mažėja paslapčių, bet atsiranda naujų…
„Keliautojas rašo visu savimi”, – sakė vienas eseistas. Ar Tu fotografijoje – potyrių ekstremalas, ar tik stebėtojas?
Praeivis. Tai man vienas iš svarbesnių pomėgių, nelaikau savęs profesionalu, nes iš fotografijos negyvenu. Nieko aš neieškau, pakeliui man visa netyčia sulipa į akis. Jokių tekstinių išraiškų ten nėra – vien emocionalus požiūris į aplinką ir jos fragmentus – tik blyksnis. Peizažas kiekvieną akimirką keičiasi, gali sėdėt, medituot ir matyt kitą vaizdą tam pačiam kadre – gamta niekada nenuvilia, tik mokėk ja pasidžiaugti, atrast šešėlių, formų, spalvotų dėmių.
Nesiimi „šoko terapijos”?
Įvaryt šoką galima ir smailu batu spyrus į užpakalį. Nebūtina rodyt gimdyklą, žmogaus konvulsijas, dvasios ir kūno negalias, kad pasirodytum originalus. Apskritai fotografija arba yra, arba ne. Visa priklauso nuo požiūrio. Nufotografuok akis – vienos spindi giluma, kitos – tik girtos.
Beje, kol padariau šią parodą, susiformavo kitos dvi – jūros peizažai ir kryžiai, kapinės, bažnyčiukės. Priešingai lietuviškam mentalitetui, pamatęs kryžių nebraukiu ašaros; kaip štai anglai lanko savo senas kapines ne kaip liūdesio miestą, o kaip parką, kuriame ilsisi, mylisi, užkandžiauja. Visas mano menas optimistiškas.
Bet tavo sukurtuose vitražuose – ir šviesos muzika, ir ekspresyvus dramatizmas…
Vitražas – tai ta pati spalvinė tapyba, tik dar veikiama šviesos ir erdvės faktorių. Šis interjero elementas įneša džiugesio žiūrint į jį netgi niūrią rūškaną žiemos dieną; tu per geltoną šukę žiūri, ir sniegas tokios spalvos, kokio eskimai nevalgo, – juokiasi Virgilijus.
– Man labai įdomūs vitražo naujokai – ispanai, japonai. Jie dirba kitaip. Technologija ta pati, skirtumas pačiame piešiny; jis impresionistinis, kubistinis, dramatiškas ir optimistinis. Esu padaręs vieną kitą realistiškesnį darbą, bet tai „neveža”. Nekuriu heraldinių nei figūrinių, o fantasmagoriškiausio vitražo dar nepadariau. Aš turiu savo studentų darbų, superšiuolaikiškų vitražo pavyzdžių; tarp dviejų plokštumų iš detalių sukurtų vos ne erdvinių darbų.
Galima sukurti šedevrą tik iš skaidraus, skirtingų faktūrų stiklo – tarsi juodu pieštuku ant balto popieriaus. Šiame darbe reikia ne tik amato – menininko įkvėpimo ir dūšios dalelės. Galiu paaiškint technologiją, kaip dirbama oksidais bei glazūromis, po to iškepama krosnyje ir dėliojamos šukės, bet kol nesukurtas vitražas, jo esmė – nenusakoma.
Dailės akademijoje dėstai aplinkos dizainą; ką gali duoti savo studentams? Ar negąsdina, kad dažnas jauniklis prieš imdamasis kurti klausia: kiek tai kainuos?
Nieko, išskyrus gerą patarimą. Ne tiek meistrystės mokau, kiek diskutuoju, šnekuosi. Jų kely esu stulpelis su atšvaitu, kuris trukdo įvažiuot į griovį.
Tie, kurie klausia, kiek tai kainuos, vargu ar yra menininkai. O trenktas keistuolis – tai neįvykęs, neišsipildęs menininkas, rūpintojėlis, pykstąs: man to valdžia neduoda, manęs žmonės nesupranta.
Studentai irgi mano optimistinis kūrinys. Iš mailiaus banginiai užauga. Tik dalis jų verda, kunkuliuoja, kiti vos rusena, bet niekada nežinai, kada iš to pirmapradžio molio kokia gyvybės forma užsimegs. Žemesniame kurse bespalvis, žiūrėk, vėliau sušvyti. Arba „numiršta”, – sakė pažįstąs ir totaliai gyenančių meno pasaulyje, „meno ištiktų”.
Klausi apie bohemą? Aš savo bohemos periodą išsišvaisčiau, kaip menininkui ji man stigmos neįrėžė; gal tam tikrą randą požiūryje.
Tavo karta, vadinama prarastąja, į miesto istoriją įsirėžė savo publicistinėmis akcijomis… Jaunieji neišgyveno totalitarinio režimo, neturėjo kam priešintis, neturi ko prarasti. Ar sutinki su mintimi, jog stebėdamas, kaip grožis nyksta iš meno ir gyvenimo, žmogus pradeda keisti, kurti savo kūną, nebežiūri į jį kaip į gamtos nulemtą kūrinį?
Žmonės visada iki absurdo tyčiojosi iš savęs, bandydami priartėt prie grožio idealų. Taip, mano studentai visko turi, bet jie stiprūs ir turi ką atrasti – dvasią, poreikį menui. Žiūrėdamas į juos manau, kad išnykimas menui negresia. Mane labiau gąsdina apskritai per daug materialus visuomenės požiūris į aplinką. Visi per daug susirūpinę begaliniu vartojimu, užuot pasidarę sau pasninką bent dieną per savaitę, ir pasidomėję menu, literatūra, muzika. Reikia dienai iškraustyt prekybos centrus ir jų salėse padaryt menų ekspozicijas. Kokį meną pats „vartoju”? Aš vartoju vyną… – juokiasi Virgilijus.
– Su akcijomis į gatves nebeišeinam, išaugę iš pionieriškų rikiuočių, pilietinių ruporų, jaučiamės subrendę kaip asmenybės. Tos „kruvinos” akcijos buvo tikslinės, laikmečio ženklas, turintis išliekamąją vertę; įspaudėm savo pėdą miesto istorijoje, politinių reiškinių kronikoje, – sako menininkas, sutikdamas, jog mene gali slypėti ir milžiniška griaunamoji, idėjinė jėga.
Dešimt metų organizavai „Smėlio žaidimus”; ar tos misterijos pajūryje tęsis?
„Smėlio žaidimai” buvo renginys, itin gražiai įsipaišęs į margą Jūros šventę. Pakilo reiklumo kartelė, ir jeigu dabar miestas pakviestų mus tai daryti – reikėtų tarptautinio renginio, taigi ir pinigų – priemonėms, medžiagoms. Kviestume, kad atvažiuotų žemės meno grandai iš Italijos, Prancūzijos, Japonijos, nes visame pasaulyje tokie žaidimai vertinami. Sakai, įdomu būtų pasikviest eskimų ir Australijos aborigenų? Tegu ir marsiečiai atlekia!
Pradėjome nuo vietos aborigenų lygio, vėliau atvykdavo menininkų iš artimiausių šalių – Latvijos, Skandinavijos. Įsibėgėjom nuo smėlio kūgio iki rimtos skulptūros, kai Vilniaus dailės akademijos Skulptūros katedros studentai sukūrė neįtikėtinų skulptūrų, stebėjais, kaip smėlis gali tokius monumentus „atlaikyt”.
Smėlio skulptūrų vertė – ne išliekamumas, nors liko filmuota medžiaga, fotografijos. Tai ir teatralizuotas vyksmas, nes pats procesas būtų įdomus gal tik menininkui. Kapstėmės, gėrėme limonadą, vėl kapstėmės tose šachtose. Man paliko smagiai beprotišką įspūdį reginys, kaip du profesionalūs menininkai kasė smėlį iš jūros! Patiko ir Smėlio laikrodis iš pajūrio atliekų ir jūros reliktų, „gyvūnai”, kiti „monstrai”.