Neseniai žiniasklaidoje šmėstelėjo naujiena apie būsimą Vilniaus vandens atrakcionų parką. Anot informacijos skleidėjų, prieš statybas su Lietuvos gyventojais buvo tariamasi, kokios šalies imitaciją parinkti parkui – Afriką, Indiją ar Polineziją?
Ir lietuviai nubalsavo už Polineziją…
Ko gero tai labai graži šalis. Bet šis apsisprendimas (ir pats šalių konkursui pateikimas!) rodo kai kurių mūsų verslininkų snobišką nevisavertiškumą ir neišprusimą. Kodėl taip nevertiname savo tautosakos, gamtos grožio? Kas už mus pasauliui papasakos apie tai? Kas mus taip nuskriaudė, kad nebevertiname savo legendų, pasakų… Kodėl savo piliečių mentalitetą formuojame kurdami plastmasinius svetimų kraštų muliažus? Tarsi neturėtume savo papročių, istorijos.
O juk čia tokia galimybė – ir nacionalinį orumą pasigydyti, ir kitų šalių turistus supažindinti su mūsų tautos lobiais. Reikėtų visai nedaug – pasvajoti, pasitarti su vaikais ar kokį konkursą paskelbti: kokios lietuviškos pasakos, papročiai, mitai ir legendos galėtų atsispindėti nacionaliniame vandens parke? Jūratės ir Kastyčio legenda, apipinta gintarais, pasaka apie Eglę žalčių karalienę, Neringą ir Naglį, apie nuskendusius Čičinsko dvarus ir t.t. O kur dar visokie stebuklingi šaltiniai, velnio akys, kuriose prapuola karvės ir arkliai? O Čiurlionio paveikslų ir muzikos (pavyzdžiui, „Jūros”) mistinis švytėjimas – kiek nacionalinės kultūros aspektų tilptų po vienu stogu. O dar Lietuvos vandenų flora ir fauna, filmas apie povandeninį miestą Platelių ežere… Pramogą būtų galima suderinti su edukacija – juk tiek Lietuvos vaikų važiuos čia pramogauti…
Neseniai teko svečiuotis Australijoje, ten ant kiekvieno kampo susiduri su aborigenų kultūra. Suvenyrai, instrumentai, ginklai, muzika, dizaino detalės – viskas pasiskolinta iš aborigenų meno. Tai neatsiejama to krašto istorijos, kultūros paveldo dalis, o visa Australija yra tarsi autentiškas didelis turistinis atrakcionas. Jeigu vidury Melburno pamatytum kokį muliažą, kuriame būtų atkurta Labanoro giria su briedžių baubimu ar Neringa su užpustytais kaimais – gal ir būtų žavu, bet ar būtina?
Per šešiolika Lietuvos nepriklausomybės metų menkai dėmesio buvo skirta Lietuvos įvaizdžio kūrimui, tik dabar pradedama ieškoti, kas tuo rūpintųsi. Galima tik pasvajoti apie sistemingai puoselėjamą nacionalinį (įvažiuojamąjį) turizmą, derinant valstybės ir privataus kapitalo interesus. Gerų rezultatų pasiektume greitai.
Kartais pagalvoji, kiek Lietuvon užsienio turistų pritraukia nieko bendra su Lietuva neturinčio muzikanto F.Zappos paminklas? Bet… garsiausio pasaulyje lietuvio kino režisieriaus, avangardisto lietuvio Jono Meko kino centro iki šiol nėra! Japonai, prancūzai atvažiavę paklausinėja Užupio prezidentą ir sužino, kad Lietuvoje jokio lankomo objekto, susijusio su Meku, neturime. Deja, Vilniaus meras nerado galimybių…
Prieš septynerius metus, kai kūriau dokumentinį filmą „Apie Apreiškimus”, teko lankytis Portugalijoje, Fatimoje. Susitikę su miestelio (dydžio sulig Lentvariu) vicemeru sužinojome, kad Fatima iš turistinės piligrimystės uždirba maždaug trečdalį Portugalijos biudžeto…
Žinoma, tai šiek tiek kita tema nei vandens atrakcionų parkas. Tik ji parodo, kad mes, statydami Zappai paminklus ir viliodami turistus atsivežtinių kultūrų pavyzdžiais, neišnaudojame lietuviškų galimybių. Juk tiek yra vietų, kurias tereikėtų gerai pareklamuoti: Šiluva, Orvydo sodyba, Keturnaujienos koplyčia, stovinti vidury lėktuvų pakilimo tako, Lopaičių piliakalnis ir t.t…