Pirmadienį „Lietuvos žinios” vėl rašė apie „žemgrobių skandalą”. Pavadinimas „Žemgrobystės skandalai nekainavo sklypų” ir pirmas teksto sakinys nepalieka abejonių: „Prieš porą metų nugriaudėjęs žemgrobių skandalas įtarimų sukėlusius sklypus valdžiusiems politikams kainavo tik nervų”.
Netiesa: Vytauto Cinausko mirtis tiesiogiai susijusi su procesu. Taigi, „Žemgrobystės skandalas kainavo ir mirčių” – toks tikrasis „bylos baigmės” apibūdinimas.
Toliau žurnalistė rašo: „Specialiųjų tyrimų tarnybos, vadovautos Valentino Junoko, užvirtą košę mėginę srėbti prokurorai atsimušė į agentų darbo broką arba…” ir t.t.
STT tyrimas, ar teisėtai buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemę, miškus ir vandens telkinius 1996-2000 ir 2000-2004 metų kadencijos Seimo nariams, tų metų ministrams ir savivaldybių tarybų nariams, buvo užsakytas Seimo pirmininko Artūro Paulausko. Dar 2003 metais nustatyta, kad parlamentarai susigrąžino 1179 sklypus, ministrai – 749. 2004 metais Seimo pirmininkas skubiai paprašė pažeidėjų sąrašų, ir STT per mėnesį nustatė, kad po 45 parlamentarus iš 1996-2000 metų ir 2000-2004 metų Seimų tikrintini – jų sklypai kelią įtarimų. Seimo pirmininkui sąrašas buvo įteiktas per sekretoriatą.
Kas iš tų 90-ties atrinko 14, kurie ir buvo pristatyti kaip žemgrobiai, taip ir liko neaišku, tačiau informacija apie tuos 14 įtariamųjų į viešumą pateko iš Seimo pirmininko aplinkos. Kol laikraščiai sąrašą paskelbė, Paulauskas, iki tol skubinęs Junoką, su sąrašu „nebuvo susipažinęs”.
Sąrašan patekusių asmenų pakaltinamumas dėl neteisėtų veiksmų buvo toks abejotinas, kad bet kokios juridinės pretenzijos jiems buvo iš anksto pasmerktos nesėkmei. Čia ir slypi visa „žemgrobių skandalo” esmė: reikėjo ne tiek „restitucinės švaros”, kiek Junoko darbo nešvaros. Kas atsimena politinį „žemgrobių skandalo” kontekstą, neleis sau užmiršti ir to fakto, kad „žemgrobių skandalo” fiasko tapo viena svarbiausių Junoko atstatydinimo priežasčių.
Kad „prasižengusiųjų” parinkimas buvo politinis aktas ne tik prieš Junoką, bet ir prieš kai kuriuos „parinktuosius”, gali akivaizdžiai parodyti ne tik tikrinimui atrinktųjų, bet ir neatrinktųjų pavardės.
Autorė rašo, kad dėl kai kurių, taip pat ir mano, sklypo nuosavybės teisėtumo nebuvo bylinėtasi. Prokuratūros išvada dėl mano sklypo problemos sprendimą kvalifikavo visiškai aiškiai. Tad dar kartą minint mane „žemgrobiu” pagal anksčiau užduotą propagandinę programą gal galima buvo susipažinti bent jau su išvada? Mano sklypas įsigytas netgi ne restitucijos teise.
Po tokių rašinių aš dar geriau suprantu Vytautą Cinauską, perėjusį ir atlaikiusį sibirus, bet sumaitotą neatsakingos ir pigios nepriklausomybės.