„Šiandien Kauno miesto taryba eiliniame posėdyje po audringų diskusijų nusprendė panaikinti krepšininkui Arvydui Saboniui suteiktą miesto Garbės piliečio vardą…”
Tai – citata iš laikraščio, kuris dar neišleistas. Nenustebsiu, jei jos taip ir neteks kur nors perskaityti. Bet gali būti, kad ji bus paskelbta pirmuosiuose puslapiuose kitą savaitę (kitą mėnesį, kitais metais…).
Minčių, kad taip gali atsitikti, kyla vis dažniau. Tik vienas klausimas – kas įvyks anksčiau: ar Kauno miesto taryba pakeis 1997 metų rugsėjo 11-ąją (liūdnai įsimintiną dieną) priimtą sprendimą pagarbinti krepšininką, ar buvusiam sportininkui ir (įtariu) buvusiam verslininkui atsivers grotuotos įstaigos durys.
„Populiarumas – slidus vertinimas… Neįmanoma pelnyti populiarumą avansu visam gyvenimui”.
O čia – jau tikra citata. Prieš 16 metų, kai A.Sabonis buvo dar tik būsimoji NBA žvaigždė, parašyti tokias mintis mane išprovokavo ne jis, o kito žmogaus istorija. Bet tokia iki skausmo panaši, kad nors rėk.
Tada, revoliucinį 1990-ųjų pavasarį, vos pradėjusi savo veiklą pirmoji Nepriklausomybės laikų Anykščių rajono taryba vienu iš pirmųjų savo sprendimų panaikino rašytojui Juozui Baltušiui Anykščių Garbės piliečio vardą. Tik 13 metų ir 6 mėnesius tokiu vardu pasidžiaugęs gyvasis klasikas, paskutiniaisiais savo gyvenimo metais apie tai sužinojęs, tikrai žinau, nebuvo laimingas.
Tačiau anykštėnai tik taip ir tegalėjo įvertinti žinomo ir gerbiamo rašytojo viešą poziciją – nepripažinti Lietuvos nepriklausomybės.
Rašytojo žodis 1990-aisiais, nuskambėjęs per visą Sovietų Sąjungą, buvo pernelyg stiprus, kad pavadintum jį tiesiog kažkokio senioko, nespėjusio vytis gyvenimo permainų, svaičiojimais. Nepasiteisinsi ir tuo, kad J.Baltušis labiausiai žiūrimoje informacinėje televizijos laidoje „Vremia” („Laikas”) taip kalbėjo balandžio 1-ąją – melagysčių dieną.
Revoliucijai būdingi kraštutinumai. Ir tuo metu patriotai savo pyktį liejo, mesdami į šiukšlynus talentingo rašytojo romanus. Jo gerbėjai tada rėkavo apie sąžinės kankinio dalią ir persekiojimus už nuomonę.
Mažiausiai galvota apie garbę – tai, kas ir įvardijama simboliniu Garbės piliečio vardu. Tarsi populiarumas ir garbė būtų vienas ir tas pats – ir „iki grabo lentos”, kaip eilinis kaimo žmogus, J.Baltušio amžininkas, pasakytų.
Praėjus keliolikai metų, tai šen, tai ten vis pasigirsta sumanymų „reabilituoti J.Baltušį”. Provincijos politikams šiandien tai – juokų darbas. Susiruošei, pakėlei rankas, ir vėl rašytojas garbingas, nes kas beatmena, ką jis tada pliurpė, o už kažkokius pliurpalus bausti – lyg ir nesolidu.
Tačiau šioje istorijoje man atrodo svarbiau kas kita. Ir žinia apie prarastą Anykščių rajono garbės piliečio vardą, ir tą patį revoliucinį pavasarį Lietuvoje kilusi pasipiktinimo banga nutildė J.Baltušį. Jo nuomonė apie Lietuvos kelią tikriausiai nebepasikeitė, bet sulaikyti nuvažiuojančio laisvės traukinio, dar įsikibęs paskutiniojo vagono, jis daugiau jau nebemėgino.
Sakysite, kas bendro tarp J.Baltušio ir A.Sabonio garbės?
Piliečio garbė – ta pati. Lipdoma dešimtmečius, bet iššvaistoma akimirksniu. Sprogsta lyg muilo burbulas – ir spėliok paskui, ar ji čia išvis buvo, ar tik pasirodė.
Nuopelnai literatūroje ar sporte – tik faktas, enciklopedinės žinios, kurių jau nepakeisi. Gali pakeisti savo nuomonę apie juos, bet faktas bus kaip blynas: J.Baltušis buvo ir liks „Parduotų vasarų” autorius, o A.Sabonis – aukščiausiai XX amžiuje iškilęs Lietuvos krepšininkas.
Būtent amžiaus pabaigoje, nes sporto istorikams dar teks ginčytis, kam skirti „amžiaus krepšininko” titulą, ar ne Modestas Paulauskas jo labiau vertas.
„Garbės samprata nėra tokia savarankiška, kad galima būtų ją išsaugoti, prarandant, pavyzdžiui, sąžinę ar paaiškėjus, kad ji niekada netrukdė gyventi…” Ir vėl cituoju save patį prieš 16 metų, bet dabar jau galvoju ne apie J.Baltušį, o apie A.Sabonį.
Garbės pilietis versle – sakysite, čia toks pats anekdotas, kaip prieš 50 metų pašnibždomis iš lūpų į lūpas kartotas: „Žydas – kolūkietis”?
Nieko panašaus. Jei garbė aplenktų kurią nors gyvenimo sritį, mes tiesiog nustotume ją gerbti. Ją – pačią garbę, kuri mūsų akyse prarastų savo svorį.
Mano nuomone, ateis laikas, kai Kauno miesto taryba, kantriai stebėjusi A.Sabonio žiūrėjimą iš viršaus į Lietuvą kaip teisinę valstybę, pasiryš ir išbrauks vieną iš 20 miesto Garbės piliečių iš šio garbingo sąrašo. Mano nuomone, toks sprendimas bus svarbesnis, nei teisinė makalynė, iš kurios Lietuvoje nesunku išsikapstyti.
Na, įsižeis krepšinio žvaigždė. Na, susirinks visus savo milijonus ir išsiveš juos į Ispaniją. Bet gal šitaip savo garbės likučius išgelbės, kad galėtų iš naujo garbingo Lietuvos piliečio vardo siekti?