Žėrinčią kovo vidurio dieną per tirpstantį sniegą nuo Vilniaus-Panevėžio greitkelio teko paėjėti gerą puskilometrį iki Šilų miške buvusio atstatyto, bet ir vėl šlapio sniego sugūrinto partizanų bunkerio.
Apie partizanus rašau daugiskaita, tačiau mąstau apie vienintelį – aštuonerius metus partizanavusį intelektualą, kalbų žinovą, subtilaus grožio pajautimo ir didžiulio takto kūrėją Bronių Krivicką. Krivickas žuvo vos sulaukęs vadinamojo Kristaus amžiaus – 33 metų. Iki tol aštuonerius metus jis gynė Lietuvą – partizanavo.
Pasak partizanų keliais vykusios panevėžietės žygeivės Albinos Saladūnaitės surinktos informacijos, itin gabiam literatui Krivickui buvo žadama garsaus kūrėjo dalia. Jis buvo vienos kartos ir, tikėtina, ne mažesnio talento, kaip Vytautas Mačernis, Alfonsas Nyka-Niliūnas, Kazys Bradūnas.
„Yra žinoma, kad išėjęs į partizanus Krivickas atilsį rasdavo kurdamas. Kadangi nuolat buvo gaudomas ir persekiojamas, artimųjų prašydavo, kad jį paslėptų malkų rietuvėje ar šieno kupetoje, – ten kurti atrodė saugiausia. Ar galite įsivaizduoti, kad vienas iš didžiausių šalies intelektualų praėjusio amžiaus viduryje verčia Goethe’s eilėraščius apkrautas malkomis?”, – sakė Saladūnaitė.