Praėjusią savaitę mus pasiekė žinia, kad JAV teismas išduoda Lietuvai „didįjį kombinatorių”, EBSW koncerno buvusį vadovą Gintarą Petriką. Ostapo Benderio žodžiais tariant: „Ledai pajudėjo, ponai prisiekusieji!” Be abejo, didžiausią susidomėjimą visiems kelia politikų ryšiai su šia odiozine figūra. Jų reakcijos netrukome sulaukti.
„Jeigu Petriko parodymai bus siejami su tam tikrais pareigūnais, ir tuos jo parodymus bus galima patvirtinti kitais įrodymais, gali kilti tam tikrų politinių pasekmių”, – Žinių radijui tvirtino Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas.
Seimo vadovas yra subtilių politinių žaidimų meistras, todėl beveik dešimtmetį sėkmingai išbuvo politikos olimpe. Jis visada puikiai jaučia, kuo piktintis, ką palaikyti. Kuria principingo, teisingo, nešališko vadovo įvaizdį. Net konservatoriai per Rolando Pakso apkaltą pavadino jį „subrendusiu politiku”. Paulauskas niekada nepraleidžia progos „sublizgėti”, palypėti aukštyn reitingų lentelėje.
Tai Seimo pirmininkui pavyksta, nes pagal naujausias sociologines apklausas jis – antras po prezidento. Žinoma, apklausos – sąlyginis dalykas, tačiau dabartinė padėtis valstybėje akivaizdžiai palanki Paulauskui. Abiejų Lietuvos politikos patriarchų Valdo Adamkaus ir Algirdo Brazausko pozicijos regimai susilpnėjusios, todėl reikalinga figūra, kuri palengva, sporto terminais kalbant, „perimtų iniciatyvą”. Būtent į šią vietą taiko Paulauskas, o jo „netikėtas” praėjusios savaitės susitikimas Seime su darbiečių lyderiu tik patvirtina tokias tendencijas.
Šioje perspektyvoje Petrikas tampa stipriu koziriu Paulausko rankose. Jo subtili užuomina apie grėsmę politiniam stabilumui, jei imtų kalbėti EBSW „aštuonkojo” galva, turėtų koalicijos partneriams socialdemokratams būti aiškus signalas. Kai Petrikas šneka apie „muštą kortą” Adolfą Šleževičių, pusė bėdos, bet jeigu jis prabiltų apie savo įtaką dabartiniams socialdemokratų šulams, politinis sukrėtimas būtų neišvengiamas. Paulauskas, būdamas vienas Lietuvos teisėsaugos sistemos architektų, tebeturi čia didelę įtaką, kaip ir jo bendrapartietis, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Alvydas Sadeckas. Vertėtų prisiminti ir vienu metu reguliariais tapusius policijos generalinio komisaro Vytauto Grigaravičiaus vizitus į Seimo pirmininko kabinetą. Po jų pastarasis pasirodydavo žurnalistams susirūpinusiu veidu ir padarydavo miglotų pareiškimų apie nusikalstamo pasaulio grėsmę politikai. Ši socialliberalų įtaka teisėsaugai gali būti svarus veiksnys Petrikui duodant parodymus.
Mainais už buvusio EBSW vadovo tylą Paulauskas galėtų sulaukti kairiojo sparno lyderio pozicijos iš jos pasitraukus nuo politinių kovų pervargusiam Brazauskui. Juk ne tik socialdemokratams, bet ir kai kurioms „darbiečių” personoms ši tyla būtų paranki. Ji padėtų sutelkti Paulausko rankose tam tikrus galios svertus, o kai kuriems veikėjams – išsaugoti švarias biografijas. Vadinasi, kad ir kokią laikyseną pasirinktų buvęs EBSW vadovas, ji turėtų pakoreguoti mūsų politinį gyvenimą.
Taigi Petriko išdavimas taps rimtu išbandymu mūsų šalies teisės ir politikos sistemoms. Ne veltui atskriejus žiniai apie JAV teismo sprendimą didelio entuziazmo jų atstovų veiduose nebuvo matyti. Tolesnė Petriko bylos eiga parodys, ar mūsų šalyje yra susiformavusi nuo politinės konjunktūros nepriklausoma teisėsaugos sistema. Taip pat paaiškės, ar mūsų politikai, ypač kairėje, pasiryžę priimti apsivalymo būtinybę. Juk be jo visa politika, paremta kad ir kaip gražiai atrodančiu stabilumu, yra pasmerkta žlugti.