Ne paslaptis, jog menininkai labai jautrūs kritikai, bet kad recenzija sukeltų tokią aštrią reakciją, kokia kilo pasirodžius Laimos Jovaraitės straipsniui „Šikšnosparnis” – ant kičo ribos”, – sunku prisiminti.
Spektaklio kūrėjai netgi spėja, jog Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro premjerą sukritikavo pati teatro vadovė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė.
Tačiau ji ginasi nerašiusi jokio straipsnio, o kaltų ieško teatro Marketingo skyriuje.
Anoniminis laiškas
Straipsnis apie Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro premjerą – J. Štrauso operetę „Šikšnosparnis” – buvo išspausdintas kovo 3 dienos „Vakarų ekspreso” priede „Kultūros uostas”.
Dienraščio internetiniame puslapyje www.ve.lt pasipylė komentarai, kurių autoriai tikino, neva kritinės recenzijos autorė Laima Jovaraitė esanti pati teatro vadovė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė, „teršianti savo lizdą”, „nuo pirmos atėjimo į teatrą dienos niekinanti ir laidojanti tai, kas buvo iki jos sukurta, emociškai persekiojanti ir visais įmanomais būdais gniuždanti bei žeminanti žmones, susijusius su „Šikšnosparniu”, – rašė komentuotojai.
Elektroniniu paštu „Vakarų ekspreso” redakciją pasiekė ir anoniminis, tiesiog muzikantų vardu pasirašytas, laiškas. Jame buvo prašoma užsukti į Muzikinį teatrą ir išsiaiškinti situaciją, kuri apibūdinama maždaug taip: „200 įkaitų teatro vadovės rankose”.
Rūpinosi reklama
Iš tiesų, po „Šikšnosparnio” premjeros pati teatro vadovė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė skambino į „Vakarų ekspresą” ir, paaiškinusi, kad susirgus teatro literatūrinės dalies vedėjui Ovidijui Petkevičiui ji pati rūpinasi informacijos apie premjerą sklaida, pasiūlė spektaklio fotografijas, prof. D. Kšanienės muzikologijos kurso studentės Laimos Jovaraitės ir Lietuvos kompozitorių sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininko, kompozitoriaus Remigijaus Šileikos recenzijas.
Tačiau Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Muzikos istorijos ir teorijos katedros vedėja prof. dr. Daiva Kšanienė paneigė, jog Laima Jovaraitė yra jos studentė.
„Nesuprantu, ką teatro vadovė sau leidžia manipuliuodama mano vardu. Nėra tokios studentės mūsų katedroje ir aš nieko nerekomendavau. Čia man panašu į detektyvą. Net jeigu studentai būtų savarankiškai rašę, būtų pasikonsultavę su manimi. Jie net nematė premjeros. Aš skaičiau tą recenziją. Tai ne mano studentų darbas, jie dar nepajėgūs taip parašyti. Šį tekstą rašė įgudusi ranka”, – sakė D. Kšanienė.
Tiesa, po asmeninio pokalbio su A. Žigaityte-Nekrošiene D. Kšanienė perskambino ir patikslino, jog teatro vadovė išsigynė savo žodžių, esą tai muzikologijos studentės recenzija, ir patikino, kad tekstą gavo iš Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų fakulteto Komunikacijos katedros žurnalistikos specialybės studentės.
Paprašyta dar kartą paaiškinti, kas vis dėlto yra ta Laima Jovaraitė, A. Žigaitytė-Nekrošienė „Vakarų ekspresui” sakė: „Aš nežinau, kas yra L. Jovaraitė ir manęs tai nedomina. Prieš „Šikšnosparnio” premjerą bendravau su Klaipėdos universiteto muzikologijos, žurnalistikos studentais, muzikologu prof. Bruveriu. 11 studenčių įleidau į „Šikšnosparnio” peržiūrą su sąlyga, kad jos man parašys atsiliepimus. Elektroniniu paštu gavau pluoštą jų atsiliepimų. Tarp jų buvo viena padori recenzija. Jos autorei pasiūliau išsiųsti tekstą žiniasklaidai ir išsiunčiau keleto internetinių dienraščių bei „Vakarų ekspreso” elektroninio pašto adresus. Pagal stilių įtariau, kad tai D. Kšanienės studentė, todėl jums taip ir pasakiau. Bet vėliau šią pavardę pamačiau Klaipėdos universiteto žurnalistikos studentų sąraše”.
Žurnalistikos nestudijuoja
Į vadovės paminėtą sąrašą įtraukti Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Muzikos istorijos bei teorijos ir Dainavimo katedros, taip pat Socialinių mokslų fakulteto Komunikacijos katedros antrojo kurso studentai, kuriems vadovės iniciatyva ruošiami nuolatiniai leidimai į Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro spektaklius. Prof. S. Krivicko ir prof. D. Kšanienės pateiktame sąraše – 48 pavardės. Laimos Jovaraitės pavardė įrašyta antru numeriu tarp žurnalistikos studentų.
Prof. S. Krivickas patikslino, jog jo studentų sąrašą teatro vadovei pateikė antro kurso žurnalistikos studentų seniūnė I. Popovaitė, tačiau ši sakė, kad jos patektame sąraše jokios Laimos Jovaraitės nebuvo, nes tokia apskritai nestudijuoja žurnalistikos.
Recenzijos nerašė
„Ką man dabar daryti, kad nėra tokios žurnalistikos studentės Laimos Jovaraitės? Ar tai nėra per didelė problema jūsų laikraščiui?” – atrėmė teatro vadovė A. Žigaitytė-Nekrošienė ir dar kartą patikino, jog ji pati nerašė jokios recenzijos.
„Aš jau seniai nerašau recenzijų. Tačiau kai tik straipsnis aštrus ar kam nors nepatinka, tuojau kaltinama Žigaitytė. O paskui paaiškėja ir tas, ir anas. Aš tokiais dalykais neužsiminėju. Ten, iš kur aš atvažiavau, savo patalpose mes kalbame labai principingai ir aštriai, nuomones išdiskutuojame, koncepciją išgvildename nuo iki. Už tvoros – šiukštu. Už tvoros – kita riba. Čia jau turi ginti savo munduro garbę”, – užbaigė pokalbį keturis mėnesius teatrui vadovaujanti A. Žigaitytė-Nekrošienė.
Ne pirmas kartas
Kas ir kodėl pasėjo abejones, jog L. Jovaraitė yra pačios A. Žigaitytės-Nekrošienės pseudonimas, atsakymo ieškojome Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre.
Nuo šiandien Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą paliekantis Literatūrinės dalies vedėjas Ovidijus Petkevičius „Vakarų ekspresui” pasakojo: „Aš rašiau straipsnį apie teatro orkestro atliktą V. A. Mocarto „Requiem”. Kai teatrui pradėjo vadovauti A. Žigaitytė-Nekrošienė, visus tekstus reikėdavo suderinti su ja. Prie mano pavarde pasirašyto teksto be mano žinios ji pridūrė didžiulę kritinę pastraipą, „sudirbusią” geriausių mūsų teatro solistų dainavimą, ir išsiuntė į vieną internetinį dienraštį. Kaip aš po to turėjau jaustis prieš kolegas? Žinoma, pasakiau jiems tiesą ir jie mane suprato. Bet ką ji galvoja taip elgdamasi, – nežinau”.
Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro chormeisteris ir dirigentas Vladimiras Konstantinovas sutiko, jog nėra tiesioginių įrodymų, kad Laimos Jovaraitės recenzijos autorystė priklauso teatro vadovei.
„Tačiau tai kas parašyta labai rezonuoja su jos požiūriu apie šį pastatymą. Turėjome ne vieną progą įsitikinti, kad ji šios operetės nemėgsta. Ji visada akcentuoja, kad tai – ne jos projektas. Man atrodo, jog vadovė galvoja, jog „Šikšnosparnis” yra žemo lygio spektaklis. Ji vertina pastatymą kaip muzikologė ir kompozitorė, tačiau eidama teatro vadovės pareigas neturėtų neigiamai vertinti šio teatro spektaklio ir juo labiau demonstruoti savo požiūrio viešai. Tai mano nuomonė”, – sakė V. Konstantinovas.
Šia tema kalbėjome dar su dviem teatro darbuotojais, tačiau, jie bijojo sakyti savo nuomonę viešai, argumentuodami, jog baiminasi vadovės keršto. Todėl pateikiame tik porą citatų iš pokalbių: „Vadovė ne kartą yra išvadinusi mus provincialais. L. Jovaraitė provincialės etiketę priklijuoja solistei R. Petrauskaitei”; „Vadovė kritikavo citrinų panaudojimą „Šikšnosparnyje”, motyvuodama, jog šis simbolis nuvalkiotas, jį naudojęs režisierius Jurašas. Tą patį sako ir L. Jovaraitė: „Atsibodęs ir banalus citrinų vartojimas”.
Beje, atidžiai paskaičius recenziją, galima aptikti vieną sakinį, kuriame prasiveržia nuoroda į save, kaip kolektyvo dalį: „Telieka palinkėti sau ir būsimai publikai, kad bent muzika žaižaruotų, jei jau vis vien eilinį kartą žiūrime kad ir prašmatnią, visgi į tamsą”. (L. Jovaraitė).
Kas daro monstrą?
Teatro vadovė A. Žigaitytė-Nekrošienė išsakė ir savo nuomonę apie L. Jovaraitės recenzijos komentatorius: „Manau, kad komentatoriai internete – tai vienas ar keli žmonės, norintys mane parodyti esant paranojike. Pati pagalvokite, kas gali to norėti? Kam rūpi parodyti mane tokią baisią, kas nori padaryti iš manęs monstrą? Kuo aš nusikaltau? Kad keturias operas parašiau, kad „Muzikos barus” leidžiu? O gal, kad išsiaiškinau, jog nebuvo pritrauktas papildomas finansavimas operetės „Šikšnosparnis” pastatymui ir į šį spektaklį buvo investuota visa Kultūros ministerijos dotacija naujiems pastatymams 2006 metais? Kad į premjerą iš anksto nebuvo parduoti bilietai ir nebuvo pasirūpinta „Šikšnosparnio” reklama, nes teatre nieko nedirbo Marketingo skyrius?” – kalbėjo A. Žigaitytė-Nekrošienė.