Mums, matyt, su tėvų pienu įskiepyta klausyti valdžios, viršininkų, kad pelnytume toleranciją. Daug kas linkęs klausyti draugų, giminių, net pažįstamų, kad tik pelnytų palankumą. Mūsų tauta, įsikūrusi ant didžiųjų valstybių slenksčio, ne kartą skaudžiai trypta ir mindyta. Gal todėl mes esame tokie nuolankūs? Ne vienam iš lūpų išsprūsta: „Tas prakeiktas nuolankumas!”
Sunku pasakyti „ne”
Gyvenime pasitaiko situacijų, kai siekiame kompromiso, tam tikrais klausimais nusileidžiam, nes tai būna bene vienintelė protinga išeitis. Tačiau kartais besaikis nuolaidžiavimas būna net pavojingas. „Ne kartą save keikiau už tai, kad beveik niekam negaliu pasakyti „ne”. Dėl to vėliau graužiuosi, išgyvenu, bet, kaip sakoma, būna jau šaukštai po pietų”, – rašo šią temą pasiūliusi Ingrida P. Kaunietė sako jaučianti, kad dėl nuolankaus charakterio gadina savo gyvenimą, bet nieko negali padaryti. Kodėl taip atsitinka?
Tarpusavio santykius, charakterio bruožus atspindi net liaudiški posakiai: „Įžūlumas – antroji laimė”, „Pasvirusią karklo šaką visos ožkos graužia” ir pan. Nenorime tvirtinti, kad visi turi būti nekultūringi, akiplėšos, bet, anot psichologų, iškelti kitų norus aukščiau savo interesų nevertėtų. Bijome kitų neigiamos nuomonės? Ką apie mane pagalvos, jeigu nenueisiu į susitikimą, nors tuo pačiu metu turiu tikrai svarbų asmeninį reikalą?
Aplinkui pilna paradoksų, kurių nestokoja ir analizuojant šią temą. Pavyzdžiui, jeigu žmonėms ką nors atsisakome padaryti, tai, psichologų nuomone, dėl to net labiau pradeda mus gerbti ir vertinti. Už tai, kad turime tvirtą nuomonę, kad į savo pusę negalės lengvai palenkti ir kiti. Įsitikinta, kad visiems nuolankų žmogų įžūlesni lengvai visaip stumdys, nes žinos, kad nesulauks atkirčio, todėl „jam taip ir reikia”. Kita vertus, ar mums reikalingi tokie draugai, pažįstami, dalykiniai partneriai, kurie nesugeba mūsų gerbti? Specialistai įsitikinę, kad nekreipti dėmesio į kito žmogaus interesus reiškia nepagarbą. Todėl verta pagalvoti, ar reikalingi tokie, tik į vienus pasitikėjimo vartus mušantys, jūsų negerbiantys egoistai?
Palenkti medžiai ne visada atsitiesia
Vis dar išgirsi pasakymą: „Lenk medį, kol jaunas”. O kodėl jį reikėtų lenkti, kodėl jis negali augti tiesus ir visu ūgiu džiaugtis saule? Tokie pasakymai, žinoma, apie vaikų auklėjimą. Gana dažnai ir šioje srityje perlenkiama lazda. Psichologai tvirtina, kad perdėtas nuolankumas ir tam tikros neurozės atsėlina iš vaikystės. Kai 2-3 metų vaikas pradeda prieštarauti tėvams, jis tarsi išbando savo ir pasaulio tvirtumą. Kartais tėvai tokį „zondavimą” arba ožiavimąsi priima pernelyg liguistai ir panaudoja net „sunkiąją artileriją”: neklausysi – mes tavęs nemylėsim, gal net į vaikų namus atiduosim. Mažas vaikas tokių perdėjimų dar nesupranta, todėl priima kaip gryną pinigą ir ilgam nuščiūva, pradeda paminti savo besiformuojančią asmenybę, norus. Tada atsižvelgia tik į tėvų pageidavimus, tampa klusnus ir pelno tėvų palankumą. Tokio aplinkinių pamaloninimo jau tikisi ir suaugęs, net tampa infantilus.
Paklusnus žmogus, anot specialistų, kartais net nesupranta, kad jis apvagia pats save, kad tikroji draugystė ar meilė neturėtų būti egoistiška. Čia būtinai turi likti vietos asmenybei, kuri turi savo troškimų ir interesų. Klusnus vergiškumas tokiu atveju dažniausiai neturi normalios santykių perspektyvos.
Visiems geras nebūsi
Šiais laikais, kai tenka branginti darbo vietas, gana dažnai tarp darbdavio, viršininko ir pavaldinio įsivyrauja psichologiškai nesveiki santykiai. Paradoksas: ypač saldų ir nuolankų pavaldinį dauguma darbdavių menkiau vertina nei tą, kuris turi savo tvirtą nuomonę, labiau vertina savo profesionalumą. Tokiu atveju ir darbdavys lengviau „suvirškina” pavaldinio pasakytą „ne”. Žinoma, nekalbame apie viršininkus, kurie mėgsta padlaižius, todėl gana greitai tokiais apsistato. Tada kolektyve suklesti intrigos, kolegų skundimai, o apie normalų psichologinį klimatą kolektyve ir efektyvius darbo rezultatus kalbėti jau sunkoka.
Ne vienas įsitikino, kad visiems geras nebūsi ir toks net negali būti. Visą laiką stropiai vykdžius visų pageidavimus ir nurodymus, pakanka bent kartą, kad ir ne iš blogos valios, nepaklusti, ir buvę „geri santykiai” vienu mostu tarsi nubraukiami.
Pasitikslinti savo norus
Specialistai pataria visada atskirti, kokia nuomonė primetama, nuo to, ko patys norime. Pavyzdžiui, kas nors pasiūlė eiti į kavinę linksmai praleisti laiką, o tuo metu, jau buvome prižadėję aplankyti sergančią mamą. Kas gali patarti, kaip pasielgti? Gal ir nemandagu atsakyti draugams, bet ar žmoniška laužyti artimiausiam žmogui duotą pažadą? Jeigu nežinome patys, ko norime, ir jeigu kiti tai nujaučia, tada primesti kito valią – vienas juokas.
Kiti pataria neskubėti sakyti „taip”. Nuo žaibiško teigiamo atsakymo išgelbės frazės apie tai, kad dar pagalvosime, kad vėliau paskambinsime. Tada iš tikrųjų liks laiko pagalvoti. Pavyzdžiui, apie tai, ar pasakydami „ne”, būsime pasirengę prarasti lengvai įsižeidžiantį pašnekovą, draugą, darbdavį. O gal ir geriau, jeigu tokie išnyks iš jūsų gyvenimo?